Sankt Peterburge tęsiasi 8 serijų TV filmo pagal rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė” filmavimo darbai. Pagrindiniam vaidmeniui pakviestas Olego Koševojaus 30-metis sūnus Vladimiras Koševojus.
Ekranizuoti knygą ėmėsi Dmitrijus Svetozarovas. Jis prisimena, jog Raskolnikovo vaidmens atlikėją nusižiūrėjęs dar prieš kurį laiką, stebėdamas spektaklį „Florentietiška tragedija”, kur Vladimiras vaidino princą Gvidą. D. Svetozarovui aktorius pasirodė labai jau panašus išoriškai į Dostojevskio aprašytą Raskolnikovą. Režisierius tikina iškart supratęs, kad prieš jį – idealus kandidatas šiam vaidmeniui.
Vis dėlto pats Koševojus tokio gyvenimo įvykio visiškai nesitikėjo. „Tuo, kad patvirtins mane, tikrai netikėjau, – sako jis. – Tuo labiau kad mintys buvo užimtos numatomomis atostogomis. Atranka vyko išvykimo dieną, ir jau atostogaujant susapnavau keistą sapną, kuriame bendrauju su viena mano jau mirusia pažįstama. Šalia jos stovėjo kažin koks pagyvenęs vyriškis. Kai merginos pasidomėjau, kas jis, sulaukiau netikėto atsakymo: „Juk tai Dostojevskis!”
Jau kitą rytą man paskambino Svetozarovas ir pranešė, kad gavau Raskolnikovo vaidmenį.”
Vladimiras rimtas jaunuolis. Dėl šio vaidmens jis atsisakė keleto kitų kino darbų. „Jei jau vaidini Dostojevskį, kitaip negalima. Reikia mažiausiai metams surimtėti, o aš neturėjau tiek laiko. Klausiausi Vivaldžio, Šnitkės, Arvo Piarto, stengiausi kaip įmanoma giliau pajusti vaidmenį”, – pasakoja V. Koševojus.
Aktorius su Raskolnikovo įvaizdžiu nesiskirdavo net pertraukomis tarp filmavimų. Kartą išėjo į miestą kefyro pirkti tiesiog su grimu ir nudrengtu paltuku. Su juo ėjusiems filmavimo grupės nariams teko ilgai įrodinėti maisto produktų parduotuvės apsaugininkams, kad tai ne „bomžas”, o aktorius.
Beje, tai nebuvo pats didžiausias išbandymas. Pagal siužetą, vežikas Raskolnikovui turi suduoti keletą kartų botagu. Vienas iš smūgių pasirodė iš tikrųjų gana skausmingas. „Randas ant kaklo gijo ilgai, ir tai pridarė nemažai vargo mūsų grimuotojams, – pasakojo aktorius. – Tam, kad nesugadinčiau kadro, aš net neparodžiau, jog man skauda. Vis dėlto režisierius mano kančias pastebėjo ir kandžiai pajuokavo: „Muškite, muškite, aktorių turiu dar daug!”
Senutės žmogžudystei Vladimiras ruošėsi ypač kruopščiai: kalbama, kad nuo pat ryto jis vaikštinėjo po filmavimo aikštelę su kirvuku ir… treniravosi su arbūzais. „Prieš šios scenos filmavimą nemiegojau visą naktį, labai išgyvenau”, – prisimena aktorius.
Kruvinajai dramai rengėsi ir kiti komandos nariai: kambaryje pristatė keletą dubenėlių su kirvukais ir netikru krauju – tam atvejui, jei nepavyks nufilmuoti vienu dubliu. „Epizodą filmavo keletu epizodų, – pasakoja Vladimiras. – Grimuotojai paruošė aktorės Veros Karpovos (ji vaidino senę) galvos muliažą. Man į rankas įdavė tikrą kirvį, o aš juo iš visų jėgų kirtau per dirbtinę galvą. Muliažas buvo guminis, o kirvis nuo jo atšoko kaip kamuoliukas. Tuomet jau filmavome epizodą su pačia Vera. Turėjau užsimoti ir sustabdyti nusikaltimo įrankį per kelis centimetrus nuo aktorės galvos.
Grimo specialistai tuo metu pro mažyčius vamzdelius po Karpovos drabužiais paleido bėgti kinematografinį kraują. Kai ji nuvirto, man pasidarė kažkaip negera. Kraujas užpylė visą kambarį, kamerą… Viskas buvo taip realistiška! Suvaidinau sceną iki galo ir… kritau ant grindų be sąmonės, mirtinai išgąsdindamas visą filmavimo grupę.”
Štai Raskolnikovo sesers Sonios vaidmenį vaidinanti Polina Filonenko taip pat vos nenualpo išvydusi iš Katerinos Ivanovnos (akt. Svetlana Smirnova) burnos bėgantį kraują. „Filmavome gatvėje, – prisimena Polina. – aplinkui minia žiūrovų, stumdosi, triukšmauja, mobiliaisiais telefonais fotografuoja, o juk reikia dramą vaidinti. Ir taip nervai buvo įtempti, o čia dar tas kraujas, toks ryškus saulėje, toks natūralus.”
Tačiau atrodo, filmavimui artėjant prie pabaigos aktoriai prie kruvinų scenų priprato, ir daugiau alpimo atvejų nepasitaikė.
Kino projekto prodiuseris Andrejus Siglė pasakojo, jog filmavimas tiksliai seka Raskolnikovo maršrutu. „Dabar dirbame Kaniušenajos aikštėje, pastate, kuris nuo Dostojevskio laikų nė kiek nepakeistas: nei centrinio šildymo, nei elektros jame nėra ir šiandien. Tereikėjo tik šiek tiek „padekoruoti” sienas ir grindis”, – pasakojo prodiuseris.