Cinamonu kvepianti knyga

Kelionės po tolimus Rytų kraštus menininkei Birutei Mar (Marcinkevičiūtei) dovanojo gyvenimo stebuklų ir svaigino vaikystės tėvų sodybos kvapais

„Dabar jau ramu, nes jaučiu – pavyko užčiuopti esmę, pasakyti tai, kas svarbiausia gyvenime”, – apie savo ketvirtą ką tik pasirodžiusią knygą „Cinamonu kvepiantys namai”, išleistą „Krontos”, LŽ pasakoja Birutė Mar (Marcinkevičiūtė). Šis leidinys iškart patraukia dėmesį intensyvia plytinio raudonio spalva, neįprastu formatu, padiktavusiu ir kitokį teksto maketą. Į jį įsiterpia autorės eilėraščiai, fotografijos, Rytų išminčių sentencijos, dailininkės Kristinos Norvilaitės darbai. Knyga tarsi išties kvepia cinamonu.

Penkerių metų darbas

Daug po pasaulį keliaujanti Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, savo monospektaklių ir kitų inscenizacijų autorė, režisierė B.Mar (Marcinkevičiūtė) žinoma ir kaip poetė, išleidusi rinkinius „Neišsiųsti laiškai” (1995), „Solo” (2001). Tarp jų – 1999-aisiais, po pusmetį trukusių tradicinio japonų teatro studijų, – pasirodė japoniškų dienoraščių knyga „Kokoro”, kurioje kelionės istorijos persipina su eilėraščių impresijomis.

„Cinamonu kvepiantys namai” taip pat pasakoja apie Rytų kraštus: Indiją, Nepalą, Tibetą. Penkeri metai tolimų kelionių įspūdžių, sugulusių į 24 knygos skyrius, apsisuka tarsi ratas, kai viename paskutinių skyrių („Lašai ant lotoso”) perskaitai autorės pastebėjimą: „Virš vieno Baktapūro namelio durų švyti užrašas, nutviekstas ryto saulės: „Namai ten, kur širdis.”

„Knygą pradėjau rašyti jau per savo pirmą kelionę, – kalba autorė. – Po trejų metų viską perrašiau, nes pasikeičiau, kitokia tapo ir mano patirtis. Be gailesčio atsisakiau išorinių įspūdžių, palikau juos kitų rašomiems kelionių vadovams. Čia tik trumpi fragmentai – tai, kas svarbiausia. Tokį pasirinkimą diktavo ir redaktorės Janinos Riškutės trumpumo, taupumo pamokos, ir dailininkės K.Norvilaitės pasiūlytas rytietiškas formatas. Menininkė ne tik maketavo – jos lietuviški ornamentai stebėtinai panašūs į indiškus raštus. Ši dermė ir visuma yra būtent tai, apie ką ir rašau knygoje: viskas labai arti.”

Neatsitiktinis nuotykis

Rašytoja teigia, jog pirmą kartą į Indiją išsiruošė tik todėl, kad mėgsta keliauti ir kad kartu vykti kvietė draugai. Sako, tada ir prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas, nes staiga pateko į šalį, kurioje svarbiausias – gyvenimo esmės – klausimas yra labai arti žmogaus. „Daug supratau, pati sau įvardijau naujas patirtis, – dėsto B.Mar (Marcinkevičiūtė). – Knyga – tarsi rašymas sau, kalbant apie tai, kas manyje pradėjo verstis, keistis.”

Autorė daug pasakoja apie gyvenimą Prašanti Nilajamo ašrame (vienuolyne) Pietų Indijos Putaparčio miestelyje, apie susitikimus su indų dvasiniu mokytoju Satja Sai Baba, šimtus tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio sutraukiančias religines šventes, tarp jų ir Rytų kraštų apeigas, ir vakariečių šv. Kalėdas.

„Sai Baba sako, kad visi dievai vienodai svarbūs, nėra nė vieno už kitą geresnio (…) – ne veltui gimei savo krašte, kur vienokia ar kitokia religija, ir reikia gerbti savąją, – rašo autorė ir cituoja garsųjį išminčių: „Aš tik mokau jus tapti geresniais krikščionimis, geresniais musulmonais, geresniais budistais.”

Ir visos kitos išmintys – tokios pat paprastos. Kaip ir taiklūs, įsimintini pasakojimai apie miestelio senbuvius ar atvykėlius. Tai – jogos mokytojas Rao, ant savo namų-klinikos stogo juoko minute pradedantis gydymo seansus, buvusi karininkė Lelia iš Kazachstano, fanatiškai tikinti Sai Babos dieviškumu, arba senis, prisėdęs greta ant kalno po Troškimų medžiu…

Taigi kas svarbiausia? Regis, atsakymą galima rasti skyriuje „Svarbiausias žodis”: „Pradėk dieną su Meile, pripildyk dieną Meilės, užbaik dieną Meile – tai yra kelias į Dievą.” Tačiau autorė dar papildo. „Viskas, ko ieškome, glūdi mumyse, – tikina B.Mar (Marcinkevičiūtė). – Kai supratau, kad kiekviename žmoguje yra Dievas, lengvesnis tapo gyvenimas, atsidaro daugiau erdvės ir laisvės. Jau nebūtina niekur keliauti. Tokie mano likimo paradoksai.”