Atostogų į Klaipėdą grįžęs jau lygiai metus Europos Parlamente dirbantis jo narys Eugenijus Gentvilas mėgaujasi ramybe savo name Mažajame kaimelyje, tačiau išvykęs į paplūdimius neatsigina įkyrių sektantų.
Interviu „Vakarų ekspresui” politikas papasakojo apie darbo Briuselyje užkulisius, Italijos diktatoriaus Benito Musolinio anūkės išdaigas Europarlamente bei kitokios kokybės politinę etiką.
Didžiausia Europos Sąjungos (ES) problema E. Gentvilas vadino ne stringantį Europos Konstitucijos priėmimą, o katastrofišką pagrindinių valstybių donorių lėšų švaistymą bei Europos šalių nesugebėjimą konkuruoti modernių technologijų ir mokslo srityse – pagal tam tikrus rodiklius šioje sferoje Europą jau lenkia Kinija.
Atakuoja sektantai
Ar atostogas leidžiate tarp tujų ir vyšnių savo namo kieme?
Buvau Jūros šventėje, tačiau trumpai. Vėliau vykau prie Tauragnų ežero, o dabar tvarkau reikalus Mokesčių inspekcijoje bei Ligonių kasoje. Išties ketinu pasivažinėti po Lietuvos kaimus, tačiau mielai lieku ir Klaipėdoje, nes savo namą suremontavome. Tiesa, dėl mano darbo Briuselyje ir Strasbūre jame beveik net negyvename.
Ko Jums trūksta pajūryje poilsio paslaugų atžvilgiu?
Pirmiausiai, pati Jūros šventė parodė, kad jachtų klubo Klaipėdoje nėra, kai kitose Europos uostamiesčiuose tai yra klestinti turizmo industrijos šaka.
Kita problema – neišnaudota pajūrio juosta tarp Klaipėdos ir Palangos. Man tai atrodo neatleistina, tik, žinoma, nereikėtų ant kopagūbrių statyti daugiaaukščių. Dar viena erdvė turizmui plėtoti – Kuršių marių pakrantė kontinente.
Nepatogu tai, kad dabar poilsis pajūryje yra labai koncentruotas. Aš vasarą beveik nevaikštau prie jūros, nes visi pažįsta, kalbina, tačiau labiausiai erzina sektantai, kurie prilimpa ir aiškina savo tiesas.
Mieliausia ilsėtis prie Aukštaitijos ežerų arba Dzūkijos upių.
Teko girdėti, kad rudenį Briuselyje švęsite įkurtuves.
Buvau seniai nusprendęs persikraustyti, nes pernai dėl laiko ir patirties stokos išsinuomojau labai brangų būstą – tekdavo kas mėnesį pakloti per tūkstantį tris šimtus eurų nuomos mokesčio. Dabar susiradau naują būstą – ne ką prastesnį, bet penkiais šimtais pigesnį.
Kiti kolegos iš Lietuvos gyvena be šeimų, tad jie nuomojasi butus, kurie yra apie kilometrą nuo Europos Parlamento. Aš gyvenu už maždaug keturių kilometrų, tačiau turiu automobilį, tad problemų dėl kelionės nebūna.
Siautėjo A. Musolini
Ar dirbant Europos Parlamente teko susidurti su politikais skandalistais, kurių tiek daug Lietuvoje?
Mūsų valstybėje išties dabar yra įsuktas įvairiausio plauko skandalų vilkiukas, tačiau jų yra ir kitose šalyse. Lietuva yra provincija, kurioje dažniausiai nesidomima, kas vyksta kad ir tokioje Latvijoje.
Europarlamente – kitos tradicijos, tačiau pasitaiko ir ten įdomybių.
Pavyzdžiui, šposus krėsti mėgsta B. Musolinio anūkė Alesandra Musolini. Kartą moteris aprėkė kolegas italus, o kai jai buvo išjungtas mikrofonas, ji pasiėmė Italijos vėliavą, perbėgo per plenarinių posėdžių salę ir vėliavą užmetė kitam tautiečiui ant galvos.
Arba vienas Kipro graikas, kuris išsidavė, kad ir jo valstybėje, ne tik Kuboje, policininkai muša žmones, kad jie prisipažintų. Kai viena anglė pakėlė vajų ir pasiūlė dėl to sudaryti atskirą tyrimo komisiją, graikas susigūžė ir suprato prisikalbėjęs.
Ar ir Vakaruose bandoma į save dėmesį atkreipti skandalais, keikiamasi parlamente ar įžeidinėjami kolegos?
Pas mus daugelis politikų siekia specialiai įsivelti į skandalą, šou elementais padaryti save žinomesniu. Europarlamente to nėra, nes net susinervinti ten yra laikoma nepadoriu dalyku.
Puikus europietiškos politinės kultūros pavyzdys – Didžiosios Britanijos premjero Tonio Blero ir vieno septintojo dešimtmečio antiglobalistų vado Danielio Konbendiso dialogas.
Šis politikas kartą pertraukinėjo britą, neleido kalbėti, nuolat replikavo. Mūsų Seime politikas, su kuriuo taip yra elgiamasi, pyktelėtų, pasakytų: „Netrukdyk, palauk savo eilės, dabar aš kalbu”. O Vakaruose – kitaip.
T. Bleras sako: „Pone Konbendisai, kai aš buvau jaunas, jūs rengėte demonstracijas visose Europos sostinėse, aš jūsų klausydavausi su dideliu susižavėjimu. Tačiau istorijos ratas pasisuko taip, kad dabar jūs manęs klausotės ir aš nežinau, ateitis parodys, ar tai yra į gera, ar į bloga”.
Mes visi išlūžome nuo juoko – buvo pademonstruotas puikus humoras, visiškas ekspromtas, be jokio susinervinimo.
Neturi imuniteto
Ar darbas Europos parlamente nėra savotiškas lopšys politikams, ar nėra grėsmių politine prasme užmigti?
Parlamentinis darbas apskritai yra labiau migdantis, jei taip galima pasakyti, nes jis ne toks konkretus kaip mero arba ministro. Būnant parlamentaru gali arba minimaliai dirbti, arba arti kaip arklys.
Man labiau patinka veikti, todėl rašau komentarus, dalyvauju posėdžiuose, už Europos parlamento pinigus vežu žmones į ES institucijas – per metus atsivežiau net daugiau nei galima: vietoje 90 žmonių Briuselį ar Strasbūrą aprodžiau maždaug 150.
Ar yra spragų, susijusių su europarlamentaro statusu?
Taip, ir ne viena. Pavyzdžiui, mums, kitaip nei Seimo nariams, nereikia deklaruoti savo pajamų, negalioja viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas.
Kitas aspektas – europarlamentarų neliečiamybė. Pagal dabartinius įstatymus, policijos pareigūnas turėtų teisę mane sulaikyti dviem paroms, jei ką prisidirbčiau. Tačiau Seimo nariai turi imunitetą – jie neliečiami, kol nenuspręs parlamentas. Kita vertus, man asmeniškai tokia situacija nesudaro problemos.
Vejasi Kinija
Ką manote apie kalbas, kad ES gyvena savo saulėlydyje?
Nesu skeptiškas ar dramatiškai nusiteikęs. Daug kas išgyvena dėl Europos Konstitucijos, tačiau ES gyveno be jos, o nepatvirtinus šio dokumento gyvens ir toliau. Tačiau tenka pripažinti, kad tokios, beveik 800 puslapių dydžio, Konstitucijos sukūrimas buvo klaida.
Didesnių problemų matau dėl Lisabonos strategijos, pagal kurią ES buvo pasišovusi per 10 metų tapti konkurencingiausios pasaulio ekonomikos bendrija. Ypač – mokslinių tyrimų ir moderniųjų technologijų atžvilgiu.
Pagal minėtą strategiją kiekviena valstybė buvo įsipareigojusi moksliniams tyrimams skirti 3 procentus pajamų nuo bendrojo vidaus produkto, tačiau ES vidurkis šiuo metu – vos 1,5 procento. Tai vyksta įpusėjus realizuoti Lisabonos strategiją.
Tokia Kinija jau dabar skiria 2,5 procento, tad nebekyla jokių diskusijų dėl užmačių pralenkti JAV, kai mus jau vejasi Kinija.
Kitas dalykas – numatytas augimo ir stabilumo paktas, pagal kurį kiekviena valstybė negalėjo viršyti biudžeto deficito iki 3 procentų. Tačiau Vokietija ir Prancūzija juos viršijo, šioms valstybėms buvo padarytos išimtys, o jos yra pagrindinės donorės, tad ES gresia finansinė krizė.
Denisas Nikitenka
„Vakarų ekspresas”