Ar kada eidami Vilniaus senamiesčio gatvelėmis pagalvojate, kad po mūsų kojomis gali būti kitas – požeminis – pasaulis? Kad požemiais galima pereiti nuo Gedimino bokšto iki Pylimo gatvės taip ir neišvydus dienos šviesos? Kad šiame paslapčių kupiname pasaulyje galima atsidurti tarp šimtų mumijų – nuo kilmingų Sapiegų iki eilinių kareivių … arba tiesiog pasiklysti tarp klaidžių senosios Vilniaus kanalizacijos labirintų….
Patenkinti smalsumą ir nors šiek tiek pažinti šį paslaptimis apipintą pasaulį gali kiekvienas. Ekskursijas po Vilniaus požemius siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir keletas agentūrų. Viena jų – „Vaiduokliai” – vilioja ne tik pasivaikščioti po Vilniaus požemius bei sužinoti jų praeitį, bet ir pasiklausyti legendų apie ten gyvenančius ir kartkartėmis pasirodančius vaiduoklius. Tiesa, būdami ekskursantai vargiai išvysite pačius vaiduoklius, tačiau šimtmečius išsilaikiusias mumijas ir daugybę žmonių kaulų tikrai pamatysite.
Katedros požemiai – tituluotiesiems
Vienas iš populiariausių Vilniaus objektų yra Vilniaus arkikatedra bazilika ir jos požemiai. Dar 1387 metais didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, norėdamas įsiteikti katalikų dvasininkijai, Šventaragio slėnyje pastatė mūrinę bažnyčią. Šventykla buvo ne kartą perstatyta ir restauruota, kol įgavo dabartinį pavidalą.
Katedros rūsiuose, kaip ir po kiekviena Vilniaus bažnyčia, buvo laidojami žmonės. Ilgą laiką arkikatedros požemiai buvo vieta, kur laidodavo Katalikų Bažnyčiai ir LDK nusipelniusius asmenis, jų artimuosius, tik prastuoliai čia nepatekdavo. Per katedros požemius dangaus vartai atsiverdavo tik tiems, kurie turėjo aukštus titulus, didelius dvarus, aukso. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, vėliau Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliai, jų žmonos, vyskupai, katedros kapitulos nariai, kiti garsūs dvasiškiai buvo laidojami iškilmingai, su brangiomis insignijomis, valdžios ir pripažinimo ženklais.
Vaikščiodami po dabartinės katedros požemius galime išvysti pirmosios šventyklos pamatus, atrastas ir sutvarkytas kriptas.
1931 metais katedros požemiuose tyrinėtojai rado Lietuvos Didžiojo kunigaikščio karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus. Dabar juos bei urną su Vladislovo IV širdimi gali aplankyti kiekvienas turistas.
Apie katedros rūsius sukurta daug legendų. Vykstant karams ir suirutėms buvo užmūrijamos kriptos, nišose slepiamos palaidotųjų brangenybės ir turtai. Vėliau žmonės, saugantys šias paslaptis, mirė jų niekam neperteikę. Taip buvo sukurta ne viena istorija apie lobius glaudžiančius arkikatedros požemius.
Legenda apie slibiną
Vilniaus Bastėja arba tiesiog Barbakanas (Bokšto g., 20/18) – gynybinis įtvirtintas žemių ir mūro statinys tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės – buvo pastatytas XVII amžiaus pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne. Bastėja skirta miesto gynybai. Pagrindinė jos dalis – pasaginės formos tunelis. Dėl jo vėliau atsirado daugybė legendų, susijusių su šiais požemiais.
Pasak vaiduoklių ekskursijas po Vilniaus senamiestį organizuojančios agentūros „Vaiduokliai” gidės Editos, viena iš legendų pasakoja, kad kalno požemiuose gyveno slibinas, kuris užmušdavo prisiartinusį žmogų vien savo baisiu žvilgsniu. Tačiau kartą vienas jaunuolis įėjo į požemį nešinas dideliu veidrodžiu. Slibinas puolė jaunuolį, bet šis pasislėpė už veidrodžio. Siaubūnas, išvydęs savo atvaizdą veidrodyje, griuvo negyvas.
Kita istorija pasakoja apie požemyje esantį šulinį. Pasak legendos, jo vanduo paraudo po žiauraus lietuvių mūšio su kryžiuočiais, kurie puolė Bokšto kalną.
Lankydamiesi čia dabar nesutiksite slibinų ir nerasite krauju nusidažiusio šulinio. Prieš dvi dešimtis metų bastėjoje buvo atidarytas muziejus. Dabar jame eksponuojami XV-XIX amžiaus ginklai ir ginkluotė: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos, raitelių apsauginiai šarvai bei daug kitų įdomybių iš Vilniaus istorijos.
Mirties karalystėje
Nelengva patekti į Šv. Dvasios arba Dominikonų bažnyčios (Dominikonų g.,8) rūsius netgi su ne kartą čia buvusia gide. Vos nusileidę laiptais suprantame kodėl. Ne kiekvienas silpnesnių nervų žmogus sugebėtų čia išbūti ilgesnį laiką ir apžiūrėti visus bažnyčios rūsių užkaborius.
Vienoje iš požeminių salių – be jokios tvarkos dideliame plote vienas ant kito į didžiulę krūvą suversti numirėlių kaulai. Ant kai kurių kojų kaulų matyti primityvios senovinės avalynės likučiai. Kai kurie panašūs į nežinomos armijos kareivius su išlikusiais aprangos fragmentais.
Kitoje salėje randame dešimtis karstų – visi jie mažučiai, o pro atdarus dangčius matyti vaikų kaulai. Patekus į tolimesnę patalpą žvilgsnį kausto ant lentynų lyg knygos išdėliotos dešimtys kaukolių…
Didžioji dauguma, kurių kūnai ilsisi požemiuose, mirė natūralia mirtimi ir kadaise buvo palaidoti karstuose. Vėliau, tvarkant patalpas, perkeliant lavonus iš vienos vietos į kitą, deginant karstų lentas, palaikai buvo suversti į krūvas. Kai kur teigiama, kad bažnyčios požemiai slepia daugiau kaip penkis tūkstančius mumijų…
Rotušės požemiai – budelio valdos
Nėra ko ir kalbėti – niūrūs, gilūs ir dideli požemiai buvo po senąja Vilniaus rotuše. Didžiausią požemių dalį sudaro ilgi tiesūs koridoriai, jų abejose pusėse matyti užmūrytos ar atviros angos, matyt, atskirų kamerų durelės, nes ten dar aiškiai pastebimos vyrių žymės, o kartais ir šiurkščiai nukeltų durų likučiai. Nors perstatymai ir vėlesni remontai pakeitė pirmykštį požemių vaizdą, tačiau išlikę fragmentai ir kai kurios beveik nepaliestos patalpos iš karto parodo jų buvusią paskirtį – senąjį kalėjimą ir miesto budelio valdas.
Lubose matyti didžiulė anga, o ties ja apačioje žiojėja 4-5 metrų gilumo akmenų duobė. Čia būta kalėjimo. Kalinį įmesdavo į tokią duobę iš viršaus. Požemių palubyje dar visai neseniai buvo galima pamatyti surūdijusiomis geležimis užpintus langelius.
Kol kas šie požemiai visuomenei neprieinami, tačiau netrukus ketinama juos atverti visiems smalsiems lankytojams.
Prakeiktieji broliai
O štai ką „Vaiduoklių” gidė pasakoja mums įžengus į Šv. Jonų (Šv. Jono g., 8) bažnyčios rūsius: „Prieš keletą šimtų metų Vilniuje mirė turtingas miestietis. Giminės, norėdami surengti iškilmingas laidotuves, pašarvojo velionį puošniausioje tuomet Šv. Jono bažnyčioje. Numirėlis, aprengtas puikiomis įkapėmis, su brangiais žiedais ant pirštų, gulėjo karste. Tarp gedėtojų buvo pora apsukrių plėšikų, šie nusitaikė į brangenybes ant numirėlio rankų.
Nakčiai bažnyčia buvo sandariai uždaryta, o prie karsto liko budėti berniukas, kuris visada saugodavo bažnyčią. Plėšikai, pasišaukę berniuką, grasinimais įkalbėjo numauti žiedus ir iškišti jiems pro langą. Kai tik berniukas palietė lavono ranką, šis pašoko karste, išplėtė akis ir, čiupęs vaiką už rankos, suriko: „Prakeiktieji broliai, gelbėkite mane!”
Kilo baisus triukšmas: trūkinėjo akmeniniai antkapiai, atsivėrė požemių dangčiai, lūžo karstų antvožai ir šimtai vaiduoklių pripildė bažnyčią. Berniukas, ištraukęs pirštus iš numirėlio saujos, iš baimės užbėgo laiptais ant „viškų” ir užtrenkė duris. Skeletai vaiką vijosi, tačiau durų išlaužti nepajėgė. Tada „prakeiktieji broliai”, barškėdami kaulais ir šlamėdami įkapėmis, pradėjo vilkti sprogusių sarkofagų nuolaužas, suirusių karstų lentas ir krauti į krūvą po „viškomis”. Greitai šie „laiptai” pasiekė „viškas”. Berniukas užlipo ant vargonų. Kaulėto skeletų rankos jau būtų jį stvėrę, kai staiga visa numirėlių krūva kartu su „laiptais” nugarmėjo žemyn.
Tačiau persekiotojai nerimo, vėl ėmė tempti viską po vargonais, norėdami kaip nors sučiupti berniuką. Tai truko visą naktį, kol užgiedojo gaidys. Rytą atrakinus duris ant vargonų buvo rastas leisgyvis berniukas, o bažnyčia – pilna kaulų, karsto lentų ir bjaurios smarvės. Visi karstai ir sarkofagai požemiuose buvo suirę, skeletai išmėtyti ir subyrėję… Tuose karstuose kadaise buvę palaidoti turtuoliai, magnatai, senatoriai, garbingi riteriai ir net kunigai. Tik keletas karstų buvo išlikę sveiki, neliesti: juose amžinu miegu ramiai miegojo tėvai jėzuitai…”
Tokių vaizdų dabar Šv. Jonų bažnyčioje neišvysite, tačiau pamatyti vietas, kur tokia istorija galėjo nutikti, yra labai įdomu.
Šv. Mykolo bažnyčia
Šv. Mykolo bažnyčios (Šv. Mykolo g., 9) statybą 1594 metais fundavo ir savo lėšomis pastatė Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, paskyręs ją Užupyje gyvenančioms vienuolėms bernardinėms. Nuo įvairių suiručių kentėjusi bažnyčia dabar paversta architektūros muziejumi. Ji įdomi ir savo rūsiais. Bažnyčios požemiuose randame Sapiegų kriptą. Joje palaidotas bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega. Nedidelėje, bet įspūdingoje kriptoje gerai išsilaikiusiuose karstuose ilsisi ir kiti garsios giminės atstovai. Kraupiausiai atrodo vaikelio palaikai, aprengti balta suknele…
Požemiuose miega šikšnosparniai
Ne tik Vilniaus senamiestis, bet ir sostinės pakraščiai garsūs požeminėmis paslaptimis. Verkių ir Pavilnių regioninis parkas besidominčiuosius kviečia pasigrožėti paslaptingais požemių gyventojais – šikšnosparniais. Visi panorėjusieji iš anksto paskambinę į parko direkciją gali užsisakyti ekskursiją į tarpukariu lenkų statytus gynybinius įtvirtinimus Šilo gatvėje.
Šie tarpukariu statyti įtvirtinimai buvo skirti saugoti įvairią amuniciją ir šaudmenis. Jiems vežioti požemiuose buvo pakloti bėgiai. Kai kuriuose jų yra net liftas, skirtas kroviniams pakelti į antrą požeminio statinio aukštą.
Į šiuos požemius galima patekti tik gavus parko direkcijos leidimą. Iš anksto susitarus galėsite ne tik apsilankyti beveik prieš šimtmetį statytuose gynybiniuose įtvirtinimuose, bet pamatyti vienus paslaptingiausių gyvūnų – čia žiemojančius šikšnosparnius. Siekdama apsaugoti miegančius gyvūnėlius, parko valdžia ekskursijas rengia retai, tad dėl lankymosi laiko patartina susitarti iš anksto.
Digeriai nebijo tamsos
Nors daugumai žmonių tamsa, uždaros erdvės ir nežinomybė kelia neigiamas emocijas, vis dėlto yra tokių, kuriems tai pomėgis ar net gyvenimo būdas. Tai spelestologai, kitaip dar vadinami digeriais – specialistai, kurie tiria žmonių įrengtus požemius.
Lietuvoje nėra oficialios industrinių požemių tyrinėtojų organizacijos ar sambūrio. Dauguma tokių tyrinėtojų nemėgsta viešumo, nes į nemenką dalį tiriamų objektų patenkama nelegaliai.
„Pati įdomiausia vieta spelestologams Vilniuje – senoji, dabar beveik nenaudojama Vilniaus kanalizacija. Carinės Rusijos pradėta statyti dar XIX amžiuje, ši jau buvo keliolikos kilometrų ilgio. Mažučiais, vos pusantro metro siekiančiais tuneliais galima pereiti nuo vieno Vilniaus senamiesčio galo iki kito, – pasakojo vienas iš požemių tyrinėtojų, spelestologu save vadinantis Vaidas. – Šiuose tuneliuose labai lengva pasiklysti. Jie jungiasi ir šakojasi. Jokių požymių, galinčių padėti susiorientuoti, nėra. Kartais būna, kad po tokio pasivaikščiojimo išlendame visiškai kitoje vietoje, nei manėme eidami požeminiais labirintais.”
Pasakojama, kad šiais tuneliais naudojosi ir Vilniaus geto partizanai, kurie taip susisiekdavo su išoriniu pasauliu ir gaudavo ginklų bei kitų pasipriešinti reikalingų priemonių. Manoma, kad visi geto gyventojai galėjo pabėgti šiais tuneliais, tačiau to nedarė, nes niekas netikėjo būsią sušaudyti…
Paslapčių dar yra…
Toli gražu ne visas legendas apie Vilniaus požemiuose besivaidenančias šmėklas išgirdome ir ne visus požemius pamatėme. Apie kai kurių egzistavimą turbūt nežino net patys atkakliausi tyrinėtojai – spelestologai. Galbūt ne kartą išgirsime apie atsivėrusias paslaptingas angas ar tunelius, vedančius po Nerimi. Netikėkite viskuo, ką pasakoja, geriau patys bent akies krašteliu žvilgtelkite į paslaptingąjį požemių pasaulį.