„…Gražus būrys politinių partijų galėtų pasivadinti vieningąja Lietuvos Beprasmistų Partija, ir taip būtų įtvirtinta didžioji valdančioji koalicija…”
Kadaise Sąjūdis ėjo per Lietuvą kaip dainuojanti revoliucija.
O jis norėjo būti ir moraline revoliucija. Atsirado net Moralinės nepriklausomybės deklaracija (pagrindas artėjančiai politinei), kurią dabar mažai kas beprisimena.
Šimtai tūkstančių žmonių tautos susirinkimuose išgirdę apie kurių nors valdžios arba spaudos veikėjų sovietinio tipo darbelius vieningai tardavo: „Gėda!” Tai reiškė: nedora, smerkiame.
Ir veikėjams likdavo nesmagu, kai kurie manydavo – gal daugiau nedarysiu, – o kiti mesdavo bilietus. Šimtai tūkstančių metė kompartiečių knygeles tarsi atlikdami moralinio apsivalymo aktą. Tarsi iš naujo suaugę žmonės ieškojo švarios upės, brido į ją krikštytis naujam gyvenimui.
Tačiau pakako ir seno gyvenimo išpažintojų, kurie ryžosi pakovoti. Rado intelektualų, išaiškinusių, jog anas didelis šimto tūkstančių balsas – tai atsilikusių arba Sąjūdžio suklaidintų žmonių, kurie neišmano istorinės dialektikos, dorybių reliatyvumo ir apskritai yra beretės. Kai kuriais požiūriais į tėvynę – tiesiog idiotai. Ko jie ten eina stovėti į Baltijos kelią?
Ir nuoseklus darbas bei šio darbo darna davė vaisių. Jeigu šiandien skaitytum tik didelius spalvotus dienraščių puslapius ir žvelgtum tik į spalvotųjų šou bei žaidimų ekranus, pasakytum: Lietuvoje vyraujanti ideologija yra beprasmizmas.
Ji susirado daug pasekėjų ir vis patraukia naujų. Gražus būrys politinių partijų galėtų pasivadinti vieningąja Lietuvos Beprasmistų Partija, ir taip būtų įtvirtinta didžioji valdančioji koalicija. Šalininkams rinkėjams, be abejo, plojant arba laukiant bakšišo.
Beprasmistai jau valdo ir įtikina, kad kalbėti apie padorumą – beprasmiška.
Ar galėtų koks disidentas (kitamanis pagal naująjį beprasmizmą) bent įsivaizduoti, kad štai išeis prieš daugelį Moralinės nepriklausomybės deklaracijos gynėjų ir tars:
– Piliečiai! Matėte, kaip ekranuose jauni sukčiai, pasigviešę Lietuvai skirtų Europos pinigų, įžūliai vaipėsi, o teismo išteisinti išdidžiai skelbė, kad „teisingumas nugalėjo!” – tad ką apie tai manote?
Šimtas tūkstančių padorumo gynėjų atsakytų „Gėda!”. Ir gal teisėjai bei tėveliai kiek susimąstytų, iš kur toks begėdis jaunimėlis priauga – naujosios beprasmės Lietuvos pareigūnai. Bet nerealus šis vaizdas, nors nedidelių būrelių, o ypač pavienių opozicionierių visoje šalyje, ir miestuose, ir kaimuose, atmetančių beprasmizmą ir norinčių padorios Lietuvos, tikriausiai daug. O gal susiėmę už rankų dar grąžintume gyvenimui kokybės prasmę, nereikėtų jautresniems nusivylusiems tautiečiams bėgti užjūriuosna arba lįsti į kilpą?
Pirmiausia pripažinkime faktą: moralinė kontrrevoliucija įvyko. Norėjome būti kitokie, norėjome skirtis nuo didžiojo posovietinio Rytų liūno, bet vis dėl to įtraukė. Ir netrukus būsime visiški sovietai Europos Sąjungoje, užsikabinę ant kaklo virtines tarybinių dešrelių, kaip reeksportuojamą gerovės idealą, o apie dvasinę, moralinę gerovę, apie visų suprantamą teisingumą ir brolybę – nė mur mur. Nei Vyriausybėje, nei Seime, ne kažin kiek ir aukščiau.
Kad taip neatsitiktų, reikia naujo pasipriešinimo. Pasakyti, broliai, labai paprasta.
Darykim.