Dažnai pykstate ant kitų? Nuotaikos svyravimai ir nuolatinis išgyvenimas dėl savo nesėkmių – jūsų artimi „draugai”? Jums tai nepatinka, tačiau ir toliau nevengiate neigiamų emocijų? Diagnozė paprasta: jums trukdo per menka savivertė. Ją galima padidinti.
Kaip save įvertinti
Pastaruoju metu dažnokai girdime žodžius „savęs vertinimas” arba „savivertė”. Tik mes ne visada teisingai suprantame, ką tai reiškia. Rusijos psichoterapeutė Lilija Kručinina teigia, kad žmogaus savivertė – „atstumas tarp žmogaus norų, pretenzijų ir jų šimtaprocentinio išsipildymo arba, kitaip tariant, sėkmės”. Priklausomybė tiesioginė: kuo mažesnis tas atstumas, tuo labiau žmogus vertina save. Ir priešingai: jeigu savivertė normali, sėkmė garantuota.
Kas yra „norai plius pretenzijos”? Tai ne iliuzinis „Noriu, bet…”. Tai konkretu: „Aš tapsiu juridinės firmos vadovu”, „Nutapysiu 4×5 metrų paveikslą”, „Ištekėsiu už pasiturinčio vyro” ir kt. Jeigu žmogus tai sako, vadinasi, jis pasitiki savimi, įvertina savo galimybes ir suvokia, jog pajėgs išspręsti šiuos uždavinius. O sėkmė – pergalingas rezultatas. Tikslas pasiektas!
Teisinga savivertė
Štai pagrindiniai teisingą savivertę turinčio žmogaus bruožai.
* Pasitikėjimas savo jėgomis ir realus savo pretenzijų vertinimas (atsižvelgiant į galimybes, sugebėjimus ir konkretų laikotarpį).
* Savo fizinio patrauklumo pripažinimas (nepriklausomai nuo to, ar išoriniai duomenys sutampa su grožio „kanonais”, ar ne).
* Beveik visada gera ir žvali nuotaika (veikia formulė: „Sėkmė suteikia sparnus, o nesėkmė juos pakerta”).
* Jis niekada nieko nekaltina dėl savo laikinų bėdų (įprato pasitikėti savimi, eiti savo keliu, nesidairyti į kitų laimėjimus).
Prasta savivertė
O štai – prastos savivertės požymiai.
* Nuolatinis abejojimas savo sugebėjimais ir jėgomis: „Ar pajėgsiu?” (todėl dažnai reikalai nejuda iš vietos).
* Kompleksai dėl išvaizdos, priklausomybė nuo svetimos nuomonės ir standartų (tai neretai sukelia asmeninio gyvenimo problemų).
* Dažna bloga nuotaika, prislėgtumas, nerimas, pyktis, agresija (tai gadina charakterį, mažėja draugų…).
* Pyktis viršininkams, artimiesiems, pažįstamiems ir net pardavėjams, jeigu kuris nors „blogai, šiurkščiai pasielgė, buvo neatidus ir kt.”. Žmonių kaltinimas ir nusiskundimai dėl aplinkybių, kai kas nors nepavyko taip, kaip norėjosi.
Per didelė ar per menka
Tai blogiausias savęs vertinimo variantas. Specialistai mano, kad tokia savivertės forma – neadekvati.
Per didelė – kai žmogus sau kelia nerealius tikslus, o vėliau kenčia ir pyksta, nes jie neįvykdomi. Jo energija eikvojama pasakojimams apie realiais planais nepagrįstą „fantastišką ateitį”. Be to, tokie žmonės savo asmenybę, laimėjimus nuolat priešpastato kitiems žmonėms. Tai – puikybė. Nors iš tikrųjų, kad ir kaip būtų keista, jos pagrindą sudaro nepasitikėjimas savimi, kompleksai. Išorinis pasipūtimas – tik apsauginė reakcija prieš pasaulį. Todėl per didelė ir per maža savivertė savo neadekvatumu yra lygios.
Per menka – taip pat dėl nepasitikėjimo. Šiuo atveju žmogus tarsi nuolat žemina save. Ir būdamas vienas su savimi, ir su kitais žmonėmis. Apie juos sakoma „pilka pelė”. Žmogus „sėdi savo siaurame pasaulėlyje”, slėpdamas talentus ar net apskritai apie juos nenutuokdamas. O jeigu ką nors sugalvoja, dažniausiai sako: „Tikriausiai man nepavyks…”. Taip ir atsitinka. Laikas bėga, o žmogų kamuoja mintys: „Gyvenimas eina pro šalį”. Tačiau baisiausia, kad jis nieko nedaro, netikėdamas savo jėgomis. Netikėtą sėkmę jis palaiko atsitiktinumu. Nors būtent tokiuose „atsitiktinumuose” slypi vadinamųjų nevykėlių išsigelbėjimas. Kiekvieną tokią pergalę jie gali panaudoti kaip pakopą į geresnę ateitį, didinti pasitikėjimą savimi.
Bazinė ir situacinė
Bazinė savivertė – kaip žmogus save vertina nuo pirmųjų gyvenimo metų. Ji formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir pagrįsta požiūriu į mus bei tėvų, giminaičių, mokytojų elgesiu su mumis. Todėl ji visų skirtinga. Dėl šios priežasties (ir daugybės kitų) vieniems labiau sekasi, kitiems prasčiau.
Savivertė gali priklausyti ir nuo situacijos, įvykių. Pavyzdžiui, žmogus patyrė nesėkmę darbe, jam kas nors nepavyko (žlugo derybos, nepavyko laikytis dietos, išsiskyrė su partneriu) – kurį laiką savivertė sumažėja. Ir priešingai – sulaukė sėkmės ir savivertė padidėjo. Šiuo atveju viskas priklauso nuo to, ar ilgai žmogus gali išbūti nusiminęs arba pakilios nuotaikos. Juk galima „įstrigti” situacinėje nesėkmėje arba „pagesti” nuo pergalės.
Ką daryti?
Svarbu suvokti, kad ir nusivylimas, ir sėkmė – laikini. Gyvenimas tęsiasi, iškyla naujų uždavinių, kuriuos reikia pradėti nuo nulio. Šiandien jūs laimėjote, rytoj – pralaimėjote. Ir atvirkščiai. Būtent tuo vadovaujasi normalią savivertę turintys žmonės. Tai jiems padeda visapusiškai mėgautis gyvenimu, jo nedalinti tik į „juodą” ar „baltą”.
Pats savęs nepagirsi
Psichologai duoda gerą patarimą tiems, kurie tik pradeda kilti karjeros laiptais arba ketina viską pradėti iš pradžių, nepriklausomai nuo vienoje vietoje praleistų metų. Apie savo pergales reikėtų pranešti tiesioginiams viršininkams, beje, kuo dažniau. Tada pastebės, pagirs ir supras, koks vertingas darbuotojas esate. Tik negalima „persūdyti”, kad: a) neatsibostumėte, b) netaptumėte priklausomas nuo pagyrų ir dėl to nepasidarytumėte pažeidžiamas, nesumažėtų savivertė ir darbingumas.
Laimės formulė
Vokiečiai kaip vienos pragmatiškiausių pasaulio tautų atstovai nuolat bando organizuoti pasaulį visose gyvenimo srityse, net ir žmonių santykiuose. „Vokiškų” laimingų santykių formulė – už kiekvieną kritišką pastabą savo antrajai pusei turite nedelsdamas sugalvoti net penkis komplimentus!
Naudojantis šia stebuklinga formule svarbiausia – nepamiršti pasakyti lygiai penkis komplimentus, o ne tris ar dešimt. Neefektyvu nei „per daug”, nei „per mažai”.