Didysis rusų rašytojas Michailas Lermontovas daugybės dėkingų skaitytojų atmintyje visada išliks jaunuolis. Netgi Puškinas jį pavadino berniuku, kuris eis toli.
Paskutinę jo gyvenimo dieną Lermontovui tebuvo 26-eri… Jis taip ir liko amžinu, nelabai geru rusų literatūros berniūkščiu. Netgi lemtingoji dvikova, rodos, tebuvo atsitiktinis ir vaikiškas, netikėtai tragiškas įvykis tarp įprastų junkerių lengvabūdiškų poelgių.
Visa dėlto neįmanoma nesižavėti šiuo sunkiu genialiu rusų literatūros vaiku, nematyti, koks jis buvo vienišas, nelaimingas ir beginklis, – jis visas buvo vien kova. Niekas kitas Rusijoje negalėjo parašyti tokių nepaprastų, persmelktų ilgesio ir tikėjimo eilių.
Kiekvieno didžio rašytojo likimas kupinas paslapčių, nesklandumų ir sutapimų, keistų pavojų ir klastos. Ne veltui Lermontovas parašė apsakymą „Fatalistas”, domėjosi įvairaus pobūdžio pranašystėmis ir pranašingais ženklais.
Pasaulį jis išvydo turtingoje, tačiau nelaimingoje, iširusioje ir nedarnioje dvarininkų šeimoje, kur jo užsispyręs dėdė Michailas nusinuodijo, savo nemylimos valdingos žmonos pykčiui, tiesiog prie naujamečio stalo, augo be despotės senelės išginto iš namų tėvo ir anksti mirusios mamos.
Šeimos tragedija rado atgarsį Lermontovo ankstyvuosiuose kūriniuose. Jaunystėje parašytos dramos „Žmonės ir aistros” baudžiauninkės Gromovos paveiksle giminės įžiūrėjo daug poeto senelės bruožų. Matydamas Arsenjevos pasiaukojimą anūkui – silpnos sveikatos berniuką ji vežiojo į Kaukazo kurortus, samdė jam geriausius mokytojus, vėliau parūpindavo tarnybą šauniausiuose gvardijos pulkuose – M. Lermontovas matė ir jos despotiškumą, ypač kai jai paliepus buvo plakami arba parduodami valstiečiai. Jautrus berniukas širdyje slėpė karčius apmąstymus: „Bepročiai! Niekad nesupras,/Jog verkt lengviau, negu kentėti/Užgniaužus ašaras tikras.”
M. Lermontovas buvo gabus viskam: grojo keliais instrumentais, puikiai piešė, daug skaitė. 1828 m. senelė jį atvežė į kilmingųjų pensioną prie Maskvos universiteto. Pensione, pasižyminčiame literatūrinėmis tradicijomis, Lermontovas sukūrė pirmuosius eilėraščius, kuriuose siekė įprasminti katastrofišką pasaulio sukilimą ir antitezes. Jiems taip pat būdinga ir baironiška problematika – neeilinės asmenybės susidūrimas su visuomene, ir šileriškas nesitaikstymas su viešpataujančia pasaulyje neteisybe, protestas prieš tironiją. Rašyti eiles jam buvo būtinybė – jos atstojo dienoraštį.
Poetą pažinojęs Gogolis taikliai pasakė – „kažkokia nelaiminga žvaigždė”. Nesėkmės šešėlis, tragedijos pranašas, nuolat temdė trumpą Lermontovo gyvenimą. Netgi jį priėmusi akušerė netikėtai išpranašavo, kad Lermontovas mirs ne sava mirtimi, vėliau kaprizingas žirgas sulaužė nutrūktgalviškam junkeriui koją, padarydamas jį panašų į šlubąjį lordą Baironą. Michailas pralaimėdavo visuose žaidimuose ir varžybose, netgi ridendamas velykinius margučius, ir tik nesėkmingas lemiamame išpuolyje vikraus prancūzo Baranto kritimas išgelbėjo sužeistą poetą nuo mirties per pirmąją dvikovą. Tačiau Lermontovas visada užsispyrusiai žygiavo pasitikti bet kokio pavojaus, skandalo, nereikalingo ginčo, žaidė su mirtimi, skubino likimą, skubėjo gyventi ir kurti.
1837 m. visa Rusija išgirdo poeto vardą: A. Puškinui žuvus dvikovoje, M. Lermontovas ryžosi viešai prabilti į visuomenę ir parašė eleginę odę „Poeto mirtis”, kurią po kiek laiko atmintinai mokėjo beveik visa apsišvietusi Rusija. Pats Lermontovas save pavadino „nerangiu debiutantu” literatūroje ir visai netiko į rašytojus. Tačiau jį pastebėjo ir įvertino Puškinas, sveikino Žukovskis, I. I. Kozlovas, A. S. Chomiakovas, Belinskis, Gogolis, slavofilai.
Poetinėje M. Lermontovo kūryboje prasidėjo naujas, brandus laikotarpis – po 1837 m. visus savo kūrinius jis skyrė spaudai, o rašytojo paskirtį suprato kaip tautos sąžinės balso misiją, suteikiančią visuomeniškumo ir demokratiškumo. Vos 23-ejų M. Lermontovo brandą rodo vienas po kito skelbiami įvairių temų ir žanrų kūriniai. 1838 m., tarnaudamas Gardino husarų pulke Novgorode, Lermontovas dar kūrė dar aktyviau. Dveji metai (1838-1840) praleisti sostinėje – vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis.
Rusų klasikinės literatūros istorijoje jis taip pat tragiškai vienišas, išskirtinis, atitolęs nuo tuometinių poetinių mokyklų, būrelių ir srovių. Į akis krinta ir tai, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje rusų romantizmo srovė jau seko, tad romantiko poeto Lermontovo, aiškiai neprofesionalaus ir atvirai mėgdžiojusio daugelį ankstesnių garsenybių (nuo beviltiškai pasenusių Šilerio ir Bairono iki Deniso Davidovo), pasirodymas atrodė kaip kažkas pavėluoto ir neleistino. Vis dėlto tai buvo taip galinga, kad Lermontovas pats tapo visa literatūrine mokykla, su kuria mes ir šiandien turime skaitytis. Šis mįslingas jaunuolis, rodos, padarė neįmanoma – savo asmenine valia pratęsė romantizmo gyvavimą ir drauge sukūrė didelės realizmo jėgos ir gylio turintį kūrinį, davė pradžią rusiškajam romanui („Mūsų laikų herojus”) ir dramai („Maskaradas”), privertė pavargusius nuo romantinių poemų skaitytojus mintinai išmokti „Demoną” ir „Mcyrį”.
Besikankinančių poeto herojų jėga tokia, jog jie stoja į kovą su stichija, žmonėmis ir netgi pačiu likimu. Jau po pirmojo Lermontovo pasirodymo su iškalbingu ir aistringu eilėraščiu „Poeto mirtis” visi suprato: štai neabejotinas Puškino įpėdinis, jam prilygstantis savo jėga. Laisvės ir kovos trokštąs poetas pamilo ir pavaizdavo didingus Kaukazo kalnus ir jų puikius gyventojus, kurie iš paskutiniųjų gynė savo laisvę.
Prieš paskutinę savo išvyką į Kaukazą Lermontovas nuėjo pas garsią būrėją A. F. Kirchof ir ši pasakė, kad Peterburge jis daugiau nebeapsilankys, iš tarnybos nebus išleistas atsargon, o laukia jo kitoks poilsis, „kurio sulaukęs jau nieko nebeprašys”. Tąkart poetas išvyko iš Peterburgo su labai bloga nuojauta, atsisveikindamas su tėvyne eilėmis „Sudie, neprausta Rusija”.
1841 m. liepos 15 d. M. Lermontovas žuvo dvikovoje su atsargos majoru N. Martynovu, su kuriuo mokėsi vienoje karo mokykloje, tarnavo tuose pačiuose daliniuose. Prieš dvikovą Lermontovas atsiprašė už paskutinį įžeidimą, sakė šausiąs į viršų, darė viską, kad nebūtų pralietas kraujas. Net ir prasidėjusi audra kalnuose nesustabdė užsispyrusio Martynovo bei visų keturių sekundantų. Po dviejų dienų poetas buvo palaidotas Piatigorske. Po metų senelė gavo leidimą perkelti jo palaikus į Tarchanus. Šio kaimo valstiečiai ir atvežė karstą, aklinai uždarytą į švininį sarkofagą, kuris buvo pastatytas šeimos koplyčios rūsyje, o prie jos pasodinti jauni ąžuolai, kaip pasakyta eilėraščio „Išeinu aš vienišas į taką…” pabaigoje.