Už svajingo pavadinimo „Night-Light” slepiasi trijų jaunų klaipėdiečių grupė, kuri nebijo savo muzikiniame kelyje sutikti „popso” ar garsių atlikėjų dainų. „Iš viso šito galime pasisemti patirties, o jau entuziazmo su jais varžytis turime daugiau kaip 100 procentų”, – patikina instrumentininkų trijulė.
Mantas (vokalas, ritminė gitara), Virgis (būgnai, pritariamasis vokalas) bei Artūras (bosinė gitara) savo lyriškomis dainomis bei žinomų grupių kūriniais pasiryžę užkariauti didžiąją sceną ir tiki poproko populiarumu. Belieka tik atviras klausimas, kas ir kada duos erdvę jauniems bei perspektyviems uostamiesčio atlikėjams parodyti, ką jie gali?
Grupė „Night-Light” egzistuoja metus. Ką pavyko nuveikti per šį laiką?
Artūras: Tie metai buvo labai permainingi, nes grupėje visą laiką keitėsi muzikantai. Tik parengi programą – jie dingsta. Tada ją reikia vėl keisti. Bet rodos, kad ši sudėtis jau nusistovėjo, tad planuojame ir daugmaž profesionalius įrašus. Dabar daugiau kuriame patys.
Mantas: O šiaip grojom, repetavom. Buvo koncertų ir mokyklose, ir klubuose. Šimtadienius užbaigdavom su savo skambiom dainom. Aš ir Artūras buvome grupės įkūrėjai, tik vėliau prisijungė Virgis. Dabar jaučiamės užtikrintai, nebesimėtome. Gerai sutariam. Mūsų mąstymas bei požiūriai į gyvenimą panašūs. Tai svarbu grupei.
Ką norite pasakyti savo pavadinimu?
Mantas: Šis pavadinimas puikiai atspindi mūsų muziką. Šiek tiek melancholijos, paslapties… Norėjosi, kad jis nebūtų banalus, o su tokius prieskoniuku, – šypsosi. – „Night light” – nakties šviesa… Užsimerkęs gali net pamatyti realų vaizdą.
Norintieji groti dažnai skundžiasi, kad iš muzikos gyventi neįmanoma, kad jų niekas nesupranta, o po to vis tiek susiburia į grupę. Iš kur šis fenomenas?
Artūras: Tiesiog tai puikus būdas praleisti laisvalaikį.
Mantas: Manau, kad didelę įtaką tam daro žymios užsienio grupės. Prisižiūri per MTV ar internetą ir pagalvoji, kad ir pats gali kažką padaryti. Iš dalies jaunimas teisus, kad su muzika dabar sudėtinga. Tačiau iš jos gyventi galima. Net iš tokios kaip mūsų. Tik noro reikia. O mes noro turime daugiau nei 100 procentų.
Pasiklausius jūsų muzikos, neapsiverčia liežuvis pavadinti jos neformatu. Užsienyje ji skambėtų radijo stotyse. Ką patys apie ją manote?
Artūras: Tai toks pusiau neformatas. Yra ir britroko ir liaudiško popselio.
Mantas: Manau, atradome viduriuką. Išlaikome savitumą, bet turime ir tai, kas gali patikti daugumai. Imame pavyzdžius iš gerai žinomų grupių ar atlikėjų. Na, pavyzdžiui „Coldplay” ar Dž. Blantas. Tik aš kartais verkiu, kad negimiau Anglijoje. Ten į tokią muziką žiūrima kaip į normalų reiškinį. Dabar mums labai reikia vadybininkų ir progų pasirodyti.
Ar turite muzikinį išsilavinimą? Ar tai būtina sąlyga, jei nori tapti pripažintu ir mylimu gerbėjų?
Virgis: Esu baigęs muzikos mokyklą, vėliau grojau su Gargždų saksofonininkų ansambliu. Skambinau ir pianinu, tada perėjau prie saksofono, o galiausiai atradau būgnus. Galvoju, jog muzikai svarbiausia yra nuojauta.
Mantas: Aš taip pat baigiau muzikos mokykla. Grojau akordeonu bei pianinu, kol pamilau gitarą. Beje, iki dabar dainuoju chore „Gintarėlis”. Kartais net solo. O Artūras yra muzikos savamokslis, tačiau groja taip lyg būtų baigęs profesionalias studijas.
Minimalaus išsilavinimo kūrybai reikia. Tik mūsų muzikos mokyklos turi bėda – gręžiojimąsi į senus laikus. Naujovių ten trūksta. Grojimui reikia žinoti natas, akordus, lavinti klausą. Muzikos mokyklos tam padeda, tik reikia modernumo.
Ar bandote savo muziką „prakišti” plačiajai masei?
Artūras: Buvo tų bandymų. Tik jie nelabai sėkmingi. Siuntėme vieną demonstracinį įrašą vadybininkams, leidėjams, bet tik nedaugelis atsakė. Ir, beje, labai nekonkrečiai. Kartais mums paskambina ir siūlo groti vestuvėse, – šypsosi. Bet mūsų muzika nėra vestuvių lygio. Klaipėdai reikia gyvos muzikos klubų, kad grojantis jaunimas galėtų pasireikšti. Lietuvoje to daugiausiai yra Vilniuje.
Mantas: Pamenu, koncertavome klube ir vienas žmogelis priėjęs paprašė pagroti Džordanos Butkutės dainą. Labai nesmagiai pasijutome. Atsiprašėme jo ir tęsėm savo programą. Sunku su mūsų stiliumi Lietuvoje, o tuo labiau Klaipėdoje. Kaip tokia muzika, kurią grojame mes, gali išgarsėti, kai nėra vietos jai parodyti? Neseniai girdėjau, kaip Samas pasakė, jog jaunimas eina į „Eurovizijos” atranką, nes neturi kur pasireikšti. O pats dirba televizijoje… Tai būk tu žmogus ir pradėk kažką daryti. Padėk jaunoms grupėms.
Grojate ir kitų grupių dainas. Ar tai neslopina kūrybiškumo?
Mantas: Mes iš jų mokomės. Kažkada jie buvo tokie, kaip mes ir klausėsi tų, kurie tuo metu buvo aukštumoj. Dabar jie žinomi. Ir jie verti, kad kiti semtųsi iš jų patirties. Matome tendencijas, kažką panaudojame ir savo kūryboje. Tačiau visur reikia saiko. Kitaip galima tapti eiline Lietuvos grupe, „kabakuose” grojančia „koverius”. Ir dar su nesikeičiančiu repertuaru. Šiuo metu mūsų programoje yra 50 procentų savos kūrybos dainų, kurių skaičių didinsime. Juk kurdamas atrandi naujus skambesius. O ir su kiekviena daina mes vis brandesni.
Ar turite autoritetų lietuviškoje muzikoje?
Mantas: Yra tokių. Mes jų nepažįstame asmeniškai, bet jie padeda mums prakasti tą tunelį. Gal Amberlaifas, „Gravel”, Jurga Šeduikytė. Jie mums netiesiogiai gelbst – jei pasisekė jiems, gal pavyks ir mums? Tik mes bijome žodžio „neformatas”, – šypsosi. – Galų gale reikia suderinti tai, kas patinka mums, su tuo, kas patinka klausytojui. Grojimas rūsyje tik sau – jau būtų tuščias laiko gaišimas. Gyvenime viską darai dėl kažko.
Palinkėkit kažką sau.
Virgis: Valios pirmiausia. Ir pasiryžimo tęsti tai, ką esame pradėję.
Mantas: Taip, svarbiausia nenuleisti rankų, net jei ir nepasiseks… Oho, kaip sunku sau kažką linkėti.
Artūras: Sveikatos, pinigų ir laimės, – nusijuokia trijulė.