Daugiau nei šimtui sostinės Žirmūnų g. 93-iojo namo gyventojų kovo 11-oji bus praradusi sąsają su atkurtos nepriklausomos valstybės švente. Toji diena jiems bus įsiminusi dėl didžiausios nelaimės – gaisro, kilusio naktį ir atėmusio šešias žmonių gyvybes.
Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, bent keletą kartų apsilankęs gaisro vietoje, negailestingai rėžė, kad miesto savivaldybė neranda būdų sutramdyti asocialius piliečius, dėl kurių kaltės sostinėje kyla gaisrų ir nutinka kitokių nelaimių.
Ar gali ant valdžios kristi kaltės šešėlis, jei ir šiandien daugiaaukščių namų rūsiuose ir laiptinėse nakvoja gyvenimo užribyje atsidūrę žmonės? Ar valdžia kalta, kad prie daugiabučių stovi tiek automobilių, kad pėsčiajam nėra kur žingsnio žengti. Ar valdžia kalta, kad visokiu šlamštu užkrauti atsarginiai išėjimai, kas šįkart tapo net šešių žmonių žūties priežastimi.
„Kodėl mus vadina asocialiais?”
Kovo 14-ąją Žirmūnų seniūnija pakvietė susitikti visus gyventojus, nukentėjusius per gaisrą. Į susirinkimą atėjo tiek, kiek tikrai nelaukė seniūnė Onutė Suncovienė ir jos pavaduotojas Viktoras Rudys. Per du šimtus Žirmūnų gyventojų norėjo išgirsti arčiausiai jų esančios valdžios balsą. Pasak seniūnės Suncovienės, ją labiausiai sukrėtė vienos moters pasakyti žodžiai. Moteris klausė, kodėl visa žiniasklaida 93-iojo namo gyventojus vadina asocialiais asmenimis. Jie – ne valkatos ir ne girtuokliai.
„Iš tiesų tame name gyvena padorūs žmonės. Jie dirba, augina vaikus, pagal galimybę tvarko savo būstus. Beje, tame name liko tik du ar trys neprivatizuoti butai, kitus žmonės išpirko. Mane irgi užgavo priklijuota asocialių asmenų etiketė. Tai, kad žmonės gyvena buvusiame bendrabutyje, dar nieko nereiškia. Tiesiog jie nusipirko pigesnius butus pagal savo išgales”, – teigė Suncovienė. Ji pripažino, kad susirinkime sulaukė net ir kurioziškų klausimų, bet jie taip pat atskleidė žmonių nerimą dėl rytdienos.
Viena pagyvenusi moteris teiravosi, kas kontroliuos rūkymą. Ji tvirtino, kad kai kurie vyrukai nuorūkas gesina pakišdami jas po grindų danga. „Niekas nekontroliuos. Tai žmogaus atsakomybės reikalas”, – atsakė seniūnė. Šį kartą jai teko su gyventojais daug kalbėtis apie jų pačių iniciatyvą rūpintis gyvenimo saugumu.
Atskleidė problemų rezginį
„Apmaudu, kad tik įvykus didelei nelaimei praregime ir pamatome, kaip galėjome jos išvengti. Kilus gaisrui, ugniagesiai atvažiavo labai greitai. Tačiau prie namo užgaišo, nes buvo priversti išstumti automobilius, užblokavusius privažiavimą prie namo. Kas žino, gal tos kelios prarastos minutės buvo lemtingos, galėjusios išgelbėti žmonių gyvybes. Apie automobilių aikšteles šnekama daug, bet tuščiai. Savivaldybei tai nerūpi”, – aiškino Žirmūnų seniūnė.
Aikštelės – ne vien Žirmūnų, bet ir visos sostinės problema. Jos niekas nesprendžia. Pastaraisiais metais daug buvo rūpinamasi išoriniu Vilniaus blizgesiu. Bet paprastas vilnietis, gyvenantis daugiabutyje, pasigenda rūpinimosi jo gerove.
Po gaisro, jau nebe pirmo ir, matyt, ne paskutinio, paaiškėjo priešgaisrinės tarnybos darbo trūkumai. Argi ne šios tarnybos priedermė pasirūpinti gaisrų prevencija? Kada buvo tikrinami atsarginiai išėjimai arba namų rūsiai? Ar surašyti protokolai? Ar skirtos baudos aptikus netvarką? Tai – ne vien priešgaisrinės tarnybos reikalas. Šį konkretų namą Žirmūnų gatvėje administruoja UAB „Šnipiškių ūkis”. Kitaip tariant, surenka mokesčius iš gyventojų už „kitas paslaugas”. Pirmoji paslauga – administravimas. Jau dabar kalbama, kad ji gerokai brangs. Bet ar bus suteikta daugiau ir kokybiškų paslaugų? Ar tikrai atliekama nuolatinė techninė priežiūra, už kurią irgi imamas mokestis? Ar sąžiningai išvežamos buitinės atliekos ir ar dorai valomos bendrosios patalpos? Juk avariniai išėjimai ir yra bendrosios patalpos. Kažin kada į jas buvo užsukę „Šnipiškių ūkio” darbuotojai, pirmieji turėję pradėti kelti aliarmą dėl netvarkos.
Rūpinosi gyventojais
Žirmūnų seniūno pavaduotojas Viktoras Rudys gaisro vietoje atsirado šeštą valandą. „Buvo evakuoti 54 butų gyventojai, pusė namo. Labai nukentėjo nuo gaisro keturi viršutiniai aukštai. Žemutiniai butai buvo užpilti vandeniu. Aštuntą valandą žmonių laukėme seniūnijoje ir siuntėme į laikinus būstus, apgyvendinome trijuose viešbučiuose. Ketvirtadienį didesnę dalį gyventojų apgyvendinome manevriniuose – laikinuose – butuose, kur jie gyvens tris keturis mėnesius, kol bus likviduotos gaisro pasekmės. Tada jie sugrįš į savo butus”, – pasakojo seniūnės pavaduotojas Rudys.
Kai nuvažiavome prie 93-iojo namo Žirmūnų gatvėje, ten virte virė darbas. Dirbo statybininkai, dujininkai, šilumos tinklų darbuotojai, elektrikai. Savo butų apžiūrėti atėjo pirmo aukšto gyventojai. Ponia Vida pakvietė žvilgterėti. Ji pasakojo, kad į butą pateko tiek vandens, kad jis sėmė kulkšnis. „Pabudau pusę šeštos ir pamačiau atvažiuojančius gaisrininkų automobilius. Tada išvydau ugnies pašvaistę. Supratau, kad dega namas. Šeštą valandą pradėjo pilti vandenį. Mūsų šeimai su trejų metų vaiku irgi teko apsigyventi viešbutyje. Gaisro dieną vyras buvo komandiruotėje, jam paskambinau, sugrįžo. Sūnus labai išsigando, atsistojęs prie lango verkė”, – pasakojo Vida.
Moteris prisiminė, kad namas degė ne pirmą kartą. Anksčiau šio devynaukščio rūsius buvo pamėgę benamiai, jie dažnai sukeldavo gaisrus. Dabar benamiai čia neužsuka, nes naujos rakinamos durys išvadavo nuo nepatikimų gyventojų. Pirmo aukšto koridorius – gana tvarkingas. Pasak Vidos, geri kaimynai aplink. Patys išdažė koridorius, sienas, grindis. Visų butų durys naujos, tvarkingos.
Nelaimingas namas
„Gyvenu toje namo pusėje, kuri nenukentėjo nuo gaisro. Bet buvo baisu, labai baisu. Žmonės šaukėsi pagalbos. Girdėjau jų šauksmus, o padėti niekuo negalėjau. Atvažiavo gaisrininkai, iškėlė kopėčias, sulipo į krepšį. Tuos išgelbėjo, o kiti žuvo…” – ašarodama pasakojo Zinovija, šiame name gyvananti jau dvidešimt metų.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai išgelbėjo septintame aukšte gyvenančią močiutę Jeleną Šiškienę ir jos anūkę Ivoną. Keturiolikmetė mergaitė išsigandusi šaukė močiutei, kad labai nori gyventi. „Anksti keliuosi, gal dar prieš ketvirtą ryto išvedžiau į lauką šuniuką. Tik sugrįžau ir išgirdau beldimą. Kaimynas Dionizas pasakė, kad kažkur dega. Gal šeštame aukšte durys padegtos. Pamaniau, kad jau ne pirmą kartą. O po poros minučių pradėjo virsti dūmai. Išgirdau šūksnius iš šešto aukšto. Pasidarė baisu”, – pasidalijo išgyvenimais močiutė Jelena, viename kambarėlyje besiglaudžianti su sūnumi ir anūke, prieš kelerius metus likusia našlaite. Kol gelbėtojai močiutę ir anūkę kėlė į keltuvą, jos pamiršo šunelį. Tik po kelių valandų, kai ugnis buvo užgesinta, močiutė pasiuntė sūnų paieškoti augintinio. Kai jį surado, džiūgavo visa šeima.
Gyventojai tvarkosi
Antrame apdegusio namo aukšte koridorių tvarkė dvi moterys. Viena jų barėsi su kaimynu – jaunu vyruku, spėjusiu gerokai įkaušti. Šis svirduliuodamas nulipo laiptais.
„Degėme ne pirmą kartą. Kasmet vis po kelis gaisrus. Gyvenu čia jau 45 metus. Dabar vieno kambario bute gyvename aštuoniese: dvi dukros, sūnus, anūkai. Mažiausiajai – pusantro mėnesio. Gavau bendrabutį iš statybų organizacijos. Kadaise gyvenome tik su mama, o dabar didelė šeima. Viena dukra įrašyta eilėje gauti butą, tik nežinau, kada sulauks. Pinigų nėra, ir namų nėra”, – padarė išvadą septyniasdešimtmetė Tamara Mackevičienė.
Pasaulis nebus toks pats
Per tragiškiausią sostinės gaisrų istorijoje nelaimę Žirmūnų gatvės 93-iajame name žuvo net šeši gyventojai. Kaimynai juos mini geru žodžiu ir pasakodami braukia ašarą. Juk toks likimas galėjo ištikti kiekvieną.
Šiame name gyveno aklas poetas, fotografas, muzikantas Remigijus Audiejaitis, draugų vadintas „Tanaka”. Jo artimi bičiuliai interneto puslapyje paskelbė santūrią žinią: „Šią sunkią visiems mums valandą kviečiu būti kartu ir prisiminti kovo 11 dieną mus palikusį šviesų kaip saulelė Remį. Pasaulis niekada daugiau nebus toks pats be šio žmogaus, kuris buvo mūsų gyvenimo jėgų ir kūrybos įkvėpėjas. Visada tave prisiminsime, Remi. Ilsėkis ramybėje, kur žiema ir miškai, broli.”
Viename interviu žurnale „Mūsų žodis” menininkas buvo prisipažinęs: „Turiu fobiją – bijau nudegusių vietų. Ar tai būtų apdegęs skuduras, medis, oda. Man tai vienas šlykščiausių paviršių. Galiu paliesti bet ką, tik ne tai…”
Gaisro auka tapo ir trisdešimtmetis menininkas Mantas Gimžauskas. Jis kūrė poeziją ir rašė scenarijus. Sukūrė scenarijų filmui „Diringas”. Jis ir Audiejaitis žuvo, iššokę per langą iš šešto aukšto.
Per šią nelaimę žuvo du jauni studentai – Aušra Goštautaitė ir Tadas Steckis.
1996-2000 metų kadencijos Seimo narį, konservatorių Petrą Šakalinį laidojo jo vaikai Tomas ir Zita. Buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis Šakalinis buvo ir vienas Darbininkų sąjungos kūrėjų, dalyvavo „Laboros” veikloje, 1991-ųjų sausio 13 įvykiuose, buvo Aukščiausiosios Tarybos penktojo būrio gynėjas.
Šią savaitę ligoninėje nuo nudegimo žaizdų mirė Algirdas Kilčiauskas.
Pagalbos akcija
Kaip pažymėjo Žirmūnų seniūnė Suncovienė, gaisras – tai didžiausia nelaimė, suvienijusi žmones, sužadinusi jų norą gyventi atsakingiau, rūpestingiau, reikliau. Seniūnija paskelbė aukų rinkimo akciją „Žirmūnų 93”, nes to pageidavo seniūnijos gyventojai, pasiryžę padėti kaimynams. Seniūnija pakvietė savo bendrijos gyventojus tapti donorais – savarankiškai duoti kraujo tiems dvidešimčiai namo gyventojų, kurie gydomi ligoninėse. Seniūnijos rengiamai akcijai pritarė švaros centras „Joglė”, pažadėjęs nukentėjusius gaisre žmones sušelpti drabužiais ir kitais reikalingais daiktais.