Atidesni naujųjų KET skaitytojai tikriausiai pastebėjo, kad vėl pakeistas dviračio apibrėžimas: „9. Dviratis – bet kuri ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma tik ja važiuojančių asmenų raumenų jėga, naudojant pedalus ar rankenas. Į šią sąvoką neįeina neįgaliųjų vežimėlis.”
Matome, dabar dviračio apibrėžimas – ne tik suprantamas ir logiškas, bet ir iš esmės atitinka Konvencijos reikalavimus. Pagal senesnįjį dviračio apibrėžimą, nurodžiusį, kad dviratis – tai transporto priemonė be variklio ir su pedalais, ir juokais, ir visai rimtai buvo galima teigti, kad išėmus iš automobilio variklį jis, turėdamas stabdžio, greičio ir sankabos pedalus, tampa dviračiu. Dabar šis nesusipratimas ištaisytas. Pagrindinis transporto priemonės priskyrimo prie dviračio kriterijus – varymas ja važiuojančiųjų asmenų raumenų jėga.
Amžiaus apribojimas
KET dviračių eismui nustato specialius reikalavimus. KET 101 punkte nurodoma: „Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims, o jeigu jie yra išklausę papildomą mokymo kursą ir turi mokyklos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 10 metų. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas…” Kadangi dviratininkų amžiaus apribojimas nustatytas tik važiuojant keliais, turėtume suprasti, kad dviračių vairuotojų amžius neribojamas ne tik gyvenamosiose zonose, bet ir visose kitose vietose, kurios nelaikomos keliu, pavyzdžiui, kiemuose, uždarose teritorijose, laukuose ir pan.
Gerai matomas tamsoje
Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Labai svarbu, kad dviratis atitiktų visus techninius reikalavimus ir būtų gerai matomas tamsoje. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiu paros metu arba esant blogam matomumui priekyje turi degti baltos šviesos žibintas.
Važiavimas keliu
Kaip reikia dviračiu važiuoti keliu – nurodyta KET 104 punkte:
„104. Važiuoti dviračiu ar mopedu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 150 punkte numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu dviračio ar mopedo vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems.”
Nulipti ir persivesti
Dviratininkai turėtų atsiminti, kad nutolti nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto dviratininkams leidžiama ne taip jau dažnai. Tai padaryti galima tik prireikus persirikiuoti pasukimui į kairę ar apsisukimui (KET 150 punktas). Ir tai ne visada, o tik nesant intensyvaus eismo. Jeigu eismas intensyvus, prieš sukdamas į kairę, apsisukdamas ar pervažiuodamas į kitą kelio pusę dviračio vairuotojas turi nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį ar mopedą. Atsiminkime, kad dviratį vedantis asmuo yra pėsčiasis, todėl jam galioja pėstiesiems numatyti KET reikalavimai.