Prancūzų kultūros centras, Šveicarijos ambasada ir Užupio kavinė kviečia į Blaise Cendrars poemos „Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją Joaną Prancūzietę” skaitymus bei ekspresyvias improvizacijas violončele. Poemą skaitys poetas ir vertėjas Dainius Gintalas, violončele gros styginių kvarteto „Chordos” narys Mindaugas Bačkus.
B. Cendrars (tikrasis vardas – Frédéric Sauser, 1887-1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas, nugyvenęs nepaprastai spalvingą gyvenimą. Būdamas bebaimiu keliautoju jis išmaišė visą Aziją ir Afriką. Šešiolikos metų pabėgo iš namų ir sėdęs į pirmą pasitaikiusį traukinį nuvažiavo iki Maskvos, o iš ten – į Kiniją. Keliaudamas su kažkokiu ponu Rogovinu, vertėsi pardavinėdamas karstus ir įvairiausius menkniekius. Į Prancūziją pirmą kartą atvyko būdamas dvidešimties. Draugavo su Apollinaire’u, Chagallu, Modigliani, Archipenko, Robertu ir Sonia Delaunay. Atsibeldęs į Londoną, tapo žonglierium viename iš miuzikholų. Pirmojo Pasaulinio karo metu neteko dešinės rankos – skaudi likimo ironija žmogui, kuris rašė, žongliravo ir mėgo groti pianinu. Tačiau ir be jos sukrovė didelį kūrybinio palikimo kalną.
„Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją Joaną Prancūzietę” (1913) pasirodė kaip atskira knyga drauge su sinchroniškomis Sonios Delaunay iliustracijomis. Tai buvo sulankstoma, dviejų metrų ilgio poema. Šis tekstas laikomas vienu kertinių moderniosios prancūzų poezijos akmenų. Sinkopinis rašymo būdas ir ritmiška, neretai stačiokiška kalbėjimo maniera, įsiliejanti į sąmonės srauto bei asociacijų upę, atliepia vidinės ir išorinės kelionės pojūčius, kurie neatsiejami nuo demoniško, siautulingo ir žiauraus pasaulio aktualijų bei besikeičiančios traukinių judėjimo ritmikos ir melodikos. Kadangi Pasakojimas neabejotinai susaistytas B. Cendrars’o fraze: „Savo plunksną mirkau ne į rašalinę, o į gyvenimą”, jis atveria daug įdomių ir skausmingų kelionės Sibiro ekspresu pastebėjimų ir išgyvenimų.
Kovo 21 dieną (trečiadienį), 19 val. Užupio kavinė (Užupio g. 2)