Vilniuje pradėti rodyti premjeriniai Richardo Wagnerio operos „Valkirija” spektakliai. Tai – ir ilgai lauktas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus debiutas mūsų operoje, ir daug kitų fantastiškų atradimų.
Kovo 10-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pirmą kartą atliko Richardo Wagnerio (1813-1883) trijų veiksmų operą „Valkirija” ir sulaukė stulbinančių ovacijų. Šį sezoną „Valkirijai” numatyta skirti dar keturis vakarus. Premjeriniai spektakliai bus rodomi rytoj ir kovo 16-ąją; taip pat šio mėnesio 22 ir 24 dienomis.
Kokie tolesni planai Vilniaus scenoje pristatant šį įspūdingą, kerintį spektaklį, neaišku, nes bene pirmą kartą šio teatro istorijoje prieš premjerą nebuvo surengta spaudos konferencija. Gaila, kad teatras, subūręs garsius, savo kūryba intriguojančius pastatymo autorius ir dalyvius, pasaulinės reikšmės kūrinį įpynęs į Lietuvos kultūros erdvę ir mūsų operos istoriją, tarsi pasidavė Wagnerio – vieno didžiausių mistifikatorių ir provokatorių – įtakai, palikdamas šiokių tokių klaustukų…
Pagaliau Vilniuje!
Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas – garsusis Jacekas Kaspszykas (Lenkija), kurį prisimename iš praėjusiais metais Vilniuje pastatytos Richardo Strausso „Salomėjos”. Tačiau šįkart didžiausia intriga – režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Eimuntas Nekrošius ir jo šeimos kūrybinė komanda.
Per trisdešimt metų dramos pastatymais ne tik Europoje (mūsų kritikų „Kristoforas”, italų prizas „Už naują Europos teatro realybę”, UBU premija), bet ir pasaulyje garsėjantis režisierius pastaruoju metu ėmėsi operos spektaklių.
2002-2003 metais Nekrošius režisavo Giuseppe Verdi „Makbetą” Florencijoje ir Palerme (Italija), Maskvos didžiajame teatre (Rusija). 2005-aisiais Florencijos festivalio užsakymu pastatė Michailo Musorgskio „Borisą Godunovą” ir pelnė Abbiati premiją už geriausią muzikinį sezono spektaklį Italijoje. Tais pačiais metais Maskvos didžiajame teatre mūsų menininkas režisavo prieštaringai vertinamo šiuolaikinio autoriaus Leonido Desiatnikovo operą „Rozentalio vaikai”. Ir štai – ketvirtoji Nekrošiaus opera. Pagaliau jos sulaukė ir Lietuva!
Trisdešimtmečiui scenografui Mariui Nekrošiui – „Valkirija” keturioliktas pastatymas. Kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva – Nekrošiaus žmona ir daugelio jo spektaklių scenografijos ar kostiumų autorė. Beje, ji vienintelė iš šios šeimos menininkų ne naujokė Operos ir baleto teatro scenoje, – dirbo statant Kurto Weillio „Septynias mirtinas nuodėmes”.
Daug įdomaus kūrybinio darbo spektaklyje teko ir šviesų dailininkui Levui Kleinui.
Iš mitologijos
Dvidešimt šešerius metus Wagneris rašė monumentalųjį, ambicingiausiu kūriniu operos istorijoje vadinamą „Nybelungo žiedą”, kurį sudaro keturios muzikinės dramos. „Valkirija” pasakoja pagrindinio „Nybelungo žiedo” herojaus Zygfrido tėvų – Zygmundo ir Zyglindos – istoriją. Nors Zygfrido čia dar nėra, bet jau veikia jo būsima žmona Brunhilda. Ji – dievo Votano duktė, viena iš devynių valkirijų. Anot senovės skandinavų ir germanų mitologijos, tai karingos deivės, padedančios karžygiams mūšiuose, bučiniu prikeliančios narsiausius karius, lydinčios šių karių vėles į dievų valdovo Votano buveinę, kur jis telkia kariuomenę pasaulio pabaigos mūšiui.
Wagneris, pats rašęs ir savo operų libretus, „Nybelungų žiede” sukūrė vieną ryškiausių romantinių personažų – Brunhildą, žavinčią moteriškumu, kilnumu ir pasiaukojimu.
Solistų žvaigždynas
Pirmasis „Valkirijos” spektaklis, padovanojo įspūdingų pažinčių su garsiais, bet mūsų scenoje iki šiol nedainavusiais solistais. Pirmiausia tai – jaunoji Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, spektaklyje atliekanti Brunhildos partiją (šį vaidmenį parengė ir Irena Milkevičiūtė). Puikus Kazlauskaitės debiutas nėra visiškai netikėtas. Juk lietuvė jau dainavo garsiausiose Rusijos operos scenose: Maskvos didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos, Kazanės operos ir baleto teatruose. Pasirodė dar trejetas svečių. Tai JAV solistai: Amanda Mace, atliekanti Zyglindos partiją (ją parengė ir Sandra Janušaitė, Inesa Linaburgytė, Regina Šilinskaitė) ir Johnas Keyesas – Zygmundas (dubliuos Audrius Rubežius). Nepamirštamas ir kol kas, sprendžiant iš programėlės, vienintelis Votano vaidmens atlikėjas – bosas iš Švedijos Andersas Lorentzsonas.
O koks įtikinamas Vladimiro Prudnikovo Hundingas (dubliuos Egidijus Dauskurdis) – įsikūnijęs blogis, neapykanta, kerštas! Frikos, Votano žmonos, partiją įspūdingai atlieka Laima Jonutytė; tad įdomus ir šį vaidmenį parengusios Ligitos Račkauskaitės pasirodymas. Valkirijų vaidmenis kuria: Vilma Mončytė, Julija Stupnianek, Joana Gedmintaitė, Alma Buzaitė, Aistė Širvinskaitė, Ieva Prudnikovaitė, Jurgita Prakelytė, Eugenija Klivickaitė ir jau minėta Račkauskaitė.
Ypatinga atmosfera
„Valkirija” – pribloškiantis, tarsi sapnas ar vizija svaiginantis spektaklis. Tai nuo pirmųjų muzikos akordų – pirmos scenos į savo mistišką vyksmą įtraukiantis kūrinys, kur kartu su Wagnerio muzikos drama skleidžiasi ir su niekuo nesupainiojama Nekrošiaus teatro magija.
Spektaklis alsuoja it kokia paslaptinga būtybė. Kaip tie, nuolat scenoje besiraizgantys dūmai, vis pasirodančių nelaimę pranašaujančių varnų debesis, linguojantys medžiai, žybtelėjusios vilko akys ar ugnies liežuviais prasiveržusios uolos. Kiekvienas herojų judesys, kiekviena scenos detalė bei spalvos akcentas – nukirstų medžių kamienai, rieškučiomis pasemto vandens tykštelėjimas, stebuklingas, vos pakeliamas kardas, net nuo nakties priešų bei žvarbos saugantis apklotas – taip traukiantys daugiareikšmiai režisieriaus spektaklių estetikos dalykai. Juos vis prisimeni, kiekvienąkart vis naujai pamatai ir perskaitai.
Dar spektaklyje buvo trys tikri balti balandžiai. Jie nuvylė – atsakingiausiu momentu nepanoro skristi. Tačiau pirmieji net į avansceną ištipeno per plojimus. Bet į juos niekas nebekreipė dėmesio, – spektaklio kūrėjams ilgai griaudėjo ovacijos.