Dailininkė grimuotoja Lolita Ramašauskienė jaunystėje pati svajojo tapti scenos žvaigžde, o dabar į nieką neiškeistų mėgstamų teptukų ir grimo.
Viena iš keleto šios srities specialistų mūsų šalyje bendradarbiauja su Lietuvos kino studija, grimuoja aktorius per filmavimus, yra kviečiama dirbti į didesnius renginius Klaipėdos apskrityje, dirba televizijoje „Balticum” bei laisvai samdoma vizažiste ir stiliste.
„Nėra didesnio atlygio ir džiaugsmo, kai mano nugrimuota, išpuošta moteris apkabina mane, pabučiuoja ir pasako: „Kaip aš gražiai atrodau! Negaliu patikėti! Tavo auksinės rankos!” – sako Lolita.
Profesionali dailininkė grimuotoja – reta profesija.
Taip. Nenoriu girtis, bet tokių specialisčių kaip aš Lietuvoje yra, na, gal keturios.
Taigi kaip ja tapote?
Anksčiau vizažisto specialybės nebuvo – tik teatro grimuotojo. Tačiau apie tokią profesiją negalvojau. Kita vertus, nuo pat vaikystės linkau prie meno. Dainavau. Piešiau. Buvau gal kokių aštuonerių, kai pirmąsyk apkirpau savo bendraamžį draugą.
Kaip pavyko?
Puikiai, – juokiasi. – Jau tą pačią dieną atbėgo pasipiktinusi jo mama ir mano motinai išrėžė: „Pažiūrėk, ką tavo dukra padarė! Paslėpk tu nuo jos visas žirkles!”
Tikriausiai vėliau „kentėjo” ir Jūsų plaukai?
Apie savo plaukus aš išvis tyliu. Su jais dariau viską, kas tik buvo įmanoma. Dėl to niekada neturėjau kasų. Buvau tikra naujų šukuosenų ir stilių kūrimo maniakė.
Svajojote tapti kirpėja?
Na jau ne – norėjau tapti mažų mažiausiai aktore. Jaunystėje buvau tikras gyvsidabris, tad tėvai mane išgrūdo į sporto mokyklą. Beveik dešimt metų žaidžiau krepšinį. Ir, beje, tėvai labai norėjo, kad tapčiau krepšininke. Tačiau kai baigiau mokyklą, tėvams pamelavau, kad išvažiuoju stoti į Kauno kūno kultūros institutą. O pati bandžiau įstoti į aktorinį – tais metais Irena Vaišytė rinko būsimą „Keistuolių” kursą.
Iškritau iš trečiojo turo. Tam, kad metai neprabėgtų veltui, įstojau į tokią įdomią mokyklą. Mokiausi būti virėja. Ėmiau organizuoti įvairiausias šventes, buvau sukūrusi tais laikais madingą agitbrigadą, vadovavau merginų šokių grupei.
Visa tai matydama, mano kurso dėstytoja man ir sako: „Klausyk, Lolita, tu ne tam bliūde sėdi. Stok į masinių renginių režisūrą.” Įstojau. Kadangi teatras traukte traukė – įsidarbinau Klaipėdos dramos teatre aprengėja. Ir vis pašukuodavau kokią nors aktorę: tai – Editą Kauzaitę, tai – Nelę Savičenko. Kartais savo rūbinėje kokį vyruką apkirpdavau. Matydama mano gebėjimus, grimuotoja Staselė Šimanskienė mane paragino imtis grimo. Taigi išmokau daryti barzdas, ūsus.
Tačiau režisūros mokslų nebaigėte. Kodėl?
Buvau jau trečiame kurse, kai kartą pas mane į grimo kambarį užėjo tuometinis Dramos teatro direktorius A. Nagys su laišku ir pasakė: „Lolita, štai gavome iš Kultūros ministerijos siuntimą į Kijevo dailės instituto Teatrinio meno fakultetą Odesoje. Ten bus renkamas teatro ir kino grimo kursas. Važiuok mokytis.” Pasakiau „atia” fakultetams.
Kai atskridau ir sužinojau, kokie bus stojamieji – patyriau šoką: skulptūra, tapyba, piešimas ir rusų diktantas. O aš nebuvau baigusi net dailės mokyklos. Tokių kaip aš, su siuntimais, buvo 15 kandidatų į vieną vietą. O kur dar be siuntimų! Konkursas tarptautinis, milžiniškas. Vien į grimo specialybę pretendavo 50 žmonių į vietą. Supanikavau.
Skambinu A. Nagiui, sakau: „Jėzusmarija, kur aš čia atsigrūdau, važiuoju namo.” O jis man atsako: „Jei parvažiuosi, darbo nebegausi.” Buvo labai sunku, bet man padėjo tuo metu jau ten mokęsis studentas A. Delijevas – dabar jis vaidina humoro grupėje „Maski šou”. Pamokė mane. Įstojau.
Kaip atradote savo vietą?
Baigusi mokslus ir įgijusi dailininkės grimuotojos profesiją dar ketverius metus dirbau Dramos teatre, o paskui išėjau. Esu labai dėkinga kolegei Danutei Sereikienei, kuri pasiūlydavo mane kaip specialistę į Klaipėdą koncertuoti atvykstantiems dainininkams, muzikantams nugrimuoti. Taip prasidėjo mano, kaip laisvai samdomos grimuotojos, karjera. Už tai aš gaudavau neblogą honorarą ir man būdavo labai įdomu. Esu grimavusi kone visas Lietuvos scenos žvaigždes. Taip aš dirbu iki pat šiol – jau keturiolika metų.
Kokios Lietuvos žvaigždės yra reikliausios?
Tos, kurios dažniausiai nepataiko į natą. Atsineša savo sintetinių spalvų šešėlius ir prašo jais padažyti. Žinau tiksliai, kad scenoje nebus gerai. O jie užsispyrę laikosi savo. Tada padarau žvaigždukams vadinamąjį reljefą – pagrindą, o spalvas tepti netgi atsisakau.
Teko dirbti ir su I. Valinskiene, R. Ščiogolevaite, Arina – visai kitas reikalas. Po koncertų, būna, palieka man savo gėles: „Ačiū. Net nesijaučia, kad būtų makiažas ant veido. Tu gerai išmanai savo darbą.”
Beveik metus dirbate „Balticum”. Ar televizijos žurnalistai, laidų vedėjai ir svečiai turi ypatingų pageidavimų?
Beveik visus laidų vedėjus aš pati kerpu, šukuoju ir grimuoju. Tarkime, Vidmantas Beržinis yra, sakyčiau, perfekcionistas. Mažiausias spuogelis jam – tragedija. Svarsto, kokiu jam rakursu stovėt, kad nesimatytų. Sakau, leisk, užtepsiu, ir atrodysi puikiai. O Gintaras Vaičekauskas tai netgi tariasi su manimi. Prašo patarti dėl šukuosenos. Paklausia, ar antakiai ne per vešlūs. Giedrė Vaičekauskienė mėgsta ryškų makiažą. Jai tinka. Tai aš ir neprieštarauju.
Kas yra sunkiausia Jūsų darbe?
Sunkiausia, kai žmogus turi tris plaukus ant galvos, o reikia padaryti, kad būtų daug, – šypsosi.
Ir padarote?
Ir padarau, – šypsosi. – Tikrai. Yra tokių žvaigždžių, kurios prašo pagrimuoti taip, kad plikė nešviestų. Kaip tai padarau – profesinės paslaptys. Vyrai būna nepaprastai laimingi, kai mato rezultatą.