Rampų šviesą išvydo ilgai laukta premjera – Oskaro Koršunovo į Klaipėdos dramos teatrą ir Lietuvos sceną atvestas „Kelias į Damaską”.
Klaipėdos dramos teatre pastatyta Augusto Strindbergo trilogijos „Į Damaską” (1898-1901) inscenizacija (dviejų veiksmų inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) kovo 6 ir 7 dienomis startavo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o kovo 9 ir 10 dienomis Žvejų rūmuose buvo pristatyta klaipėdiečiams.
Statant spektaklį režisieriui talkino scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika, padėję scenoje sukurti fantasmagorišką žmogaus kelionės per gyvenimą – kančios ir išsivalymo keliu – atmosferą.
Į tamsiausius sielos užkampius žiūrovą vedančius „Kelio į Damaską” personažus įkūnijo aktoriai Vytautas Anužis (Nepažįstamasis), Eglė Barauskaitė (Dama), Darius Meškauskas (Cezaris), Vytautas Paukštė (Elgeta), Nelė Savičenko (Motina), Igoris Reklaitis (Gydytojas), Rytis Gustaitis (Senis), Regina Šaltenytė (Sesuo), Eglė Jackaitė (Duktė).
Pagrindiniam spektaklio veikėjui – V.Anužio Nepažįstamajam, o kartu su juo ir publikai tenka nueiti ilgą ir skausmingą savęs pažinimo, savo nuodėmių suvokimo ir atpirkimo, susitaikymo ir nusilenkimo kelią. Jis veda per prisiminimus, sapnus, fantazijas ir palei beprotybės bedugnę. Tai žiauri ir skaudžiai ironiška akistata su gyvenimu – be jokių pramoginių puošmenų, be paguodos ir pasigailėjimo. Žūtbūtinė kaltės ir sąžinės dvikova. Pragaras, kurį viduje išgyvena mąstantis, save analizuojantis, gyvenimo prasmės ieškantis žmogus.
Bet ar publikai to reikia? „Kelias į Damaską” – ir tiesus klausimas, ir drąsus iššūkis. Net pasirengusiems jį priimti – rimtas trijų su puse valandos išbandymas, su spektaklio veikėjais klaidžiojant po žmogiškosios būties tragizmo labirintus. Bet galima suprasti ir tuos žmones, kurie išėjo iš spektaklio, – jie mene galbūt ieško bent rupinėlio vilties, o ne patvirtinimo, kad jos nėra. Vis dėlto gaila, jie nesulaukė D.Meškausko „pamišėlio varnėno”, ironiškai čiulbančio ir kraipančio galvą ant stiklinės vitrinos atbrailos…
Tačiau ir tie, kurie pažiūrėjo visą spektaklį, gali turėti jam priekaištų – dėl schematiškumo, ištęstumo ir iliustratyvumo, aktorinių štampų, pabrėžtino dramatizmo, kartais net deklaratyvaus tragizmo, žiūrovui brukamo kone per jėgą (o juk jis turėtų publiką pasiekti ir sukrėsti natūraliai). Kita vertus, turėtume įvertinti efektingą, paveikią ir organišką scenografiją, kostiumus bei muziką, taip pat titaniškas aktorių pastangas – ir fizines, ir dvasines, – siekiant, kad „Kelio į Damaską” tekstas, virtęs gyvu žodžiu, taptų ir tikru teatru, susirūpinusiu žmogaus siela, ne tik pramogomis.
Vis dėlto nedrįsčiau teigti, kad tai yra geriausias O.Koršunovo darbas. Bet Klaipėdos dramos teatro repertuare tai – neįprastas ir nepaprastas reiškinys. Ne plačiajai publikai, o prasmingų ieškojimų ir meno vardan.