Naujojo albumo „The Music Won’t Stop” pristatymo gastroles pradedantis klaipėdietis Edgaras Lubys-Amberlaifas pastarosiomis savaitėmis daugiausia laiko praleisdavo antrais namais tapusioje studijoje, kurioje drauge su savo komandos muzikantais brandino naująją koncertų programą.
Mažytėje patalpoje šyla krosnelė, zirzia kompiuteris, o aplink kojas vijasi laidai. Ant palangės – rytietiškos statulėlės, suvenyrai, Edgaro ir Viktorijos iš grupės „Mango” nuotrauka miniatiūriniame sendintame rėmelyje ir keletas knygų. „Žūklės enciklopedija”, Harukio Murakamio „Norvegų giria”, Gustavo Meyrinko „Golemas”, Williamo Worswortho poezijos tomelis originalo kalba – Amberio, kuris užsibūna studijoje iki išnaktų, skaitiniai.
Šeimininkas, jaukiai įsitaisęs ant mažos kėdutės, pasakoja, kad daugiausia laiko atima ne pačios repeticijos, o dainų programavimas, arba maketų rengimas, ir dažnai vartoja įvardį „mes”. Ne, tai ne didybės manija – tiesiog nuo šiol „Amberlife” yra ne atlikėjas, o grupė, kurioje, be paties Edgaro, groja bosistas Paulius, gitaristas Saulius ir būgnininkas Valentinas.
Matyti, jog tikiesi, kad grupės sudėtis bus nuolatinė.
Amberis: Greičiausiai taip ir bus – kam keistis? Manau, šįsyk susirinko tikra komanda.
Valius: Mes lengvai surandame bendrą kampą, visi turime panašių kūrybinių užmojų. Aš dabar grupėje jauniausias. Esu kartą pavadinęs juos seniais – iki šiol atsimena.
Aš prisimenu, kad Amberis turėjo gražų užmojį rengti neformatinės muzikos koncertus. Toks buvo tavo praktikos darbas kolegijoje, tai gal, gavęs pažymį, pamiršai sumanymą?
Matai, tam reikia skirti daug laiko. Reikia ir kuriančių grupių, o jų Klaipėdoje palyginti nedaug. Aišku, kad jos būtų aktyvesnės, reikia daugiau renginių… Šioks toks uždaras ratas.
Prakalbai apie laiką – tu moki jį planuoti?
Neplanuoju – tiesiog sudėlioju prioritetus. Pagrindinį teikiu muzikai. Jeigu blaškysies – nieko nepadarysi gerai. Man atrodo, einame gera linkme, grojame geriau.
Naujas albumas dalyvavo MIDEM muzikos mugėje Prancūzijoje. Pareina šiokių tokių atgarsių apie jį. Apsiversti viskas gali per vieną sekundę, todėl nenoriu viešinti, kur mano dainos siunčiamos ir pan. Tai net, sakyčiau, ne mano kompetencijos reikalas, o vadybos ir leidybininkų. Aš darau tik muziką, – pabrėžia. – Noriu grįžti į visą šį muzikinį reikalą. Koncertuoti. Tik šitaip gali kažką pasiekt.
Sakai, grįžti – vadinasi, pripažįsti, jog buvai nutolęs?
Kaip čia pasakius… – prityla. – Muzika, aišku, nesustojo. Tačiau buvo toks nusivylimo ir bejėgiškumo jausmas, neva kas vertins, kad tu čia dvejus metus šlifuoji albumą – išleisi, o žmonės sakys: „Ai, čia tas, kur „Eurovizijoje” nusidainavo.” Tokie štampai, kaip kiaulei mėsos kombinate, užknisa. Žmonės tingi klausytis, jie gyvena stereotipais. Todėl ačiū tiems, kurie klausosi! Beje, iš jų dar negirdėjau neigiamų atsiliepimų apie naują albumą.
O „Eurovizijos” nacionalinį finalą žiūrėjai? Kaip tau jis pasirodė?
Gal nekalbam apie „Euroviziją”, – šypsosi. – Neįdomu.
Noriu likti nuošaliau nuo vadinamojo šou verslo. Mane žavi grupės, kurios pasiekė aukštumų vien savo muzika. Pavyzdžiui, „Muse” arba „The Killers” – jie yra šių dienų muzikinis cunamis.
Yra mažytis „bet” – jie kuria ir populiarėja šalyse, turinčiose tvirtas gyvos muzikos tradicijas.
Na, taip. Todėl mes turime bent tų tradicijų užuomazgas pasėti! Nežinau, rodos, manyje genetiškai yra suprogramuota meilė muzikai. Būna susinervinimų, bet jie – trijų minučių reikalas. Tos frazės, neva visa muzika sukurta, tik ne visi pinigai paimti, man atrodo juokingos. Visa kūryba, meninė sfera yra beribė, joje pats kuri savo taisykles.
Septynios natos joje – menkniekis?
Septynios natos – tai Bacho temperuotas klavyras, kuriuo iki šiol naudojamės. O paimkime indų kultūrą: čia gamą sudaro 43 natos, japonų pentatonikoje – vos penkios. Gali kurti kad ir infragarsais – juos gerokai pagreitinus, žmogaus ausis sugebėtų juos išgirsti…
Esi roko atlikėjas, bet atrodo, kad norėtum sukurti simfoniją.
Aš nuolat galvoju apie tai, bet kol kas brandinu savyje, – šypteli. – Norėčiau pabandyt kurti muziką kinui, teatui. Manau, ateityje ateis laikas, kai išleisiu eksperimentinį albumą. Roko muzikoje atsiveriu geriausiai, bet aš noriu laužyti standartus.
Kokią iš savo skaitytų knygų norėtum šitaip įgarsinti?
Tai aš gal ir pokalbius garsais iliustruočiau, – juokiasi. – O iš rašytojų man patinka Alessandro Baricco.
Paulius: Jo kūriniai paremti muzikos forma. Kaip muzikoje būna sonata, leitmotyvas – taip ir knygoje.
Amberis: Taip, muzika, perkelta į literatūrą. O padaryti atvirkščiai tikriausiai būtų dar įdomiau.
O kai rašai dainas – kas pirmiau atsiranda: žodžiai ar muzika?
Dažniausiai kažką niūniuoji, lyg ir paukščių kalba, o paskui iš jos išsikristalizuoja žodžiai. Anglų kalba man patogiausia kurti. Šiaip tai tas periferinis poetinis mąstymas man atsivėrė, kai mokykloje mokėmės techninio vertimo pagrindų – tuomet teko versti literatūros kūrinius.