Į pabaigą einantis XI tarptautinis jaunųjų atlikėjų festivalis „Skambanti banga” šiemet daug dėmesio skyrė ne tik jų, bet ir klausytojų ugdymui.
Pirmą kartą festivalio istorijoje buvo surengta tarptautinė konferencija „Kultūros ir meno projektų sklaidos edukaciniai aspektai”, paruošta edukacinė programa mažiesiems klausytojams.
Pasak „Skambančios bangos” iniciatorės ir meno vadovės Vitos Petrauskienės, akademinė muzika nėra masinė kultūra, tačiau klausytoją vis vien reikia lavinti, bandyti suintriguoti jaunimą.
„Gal neatsitiktinai mūsų pirmas koncertas buvo pačių mažiausiųjų. Tai – šeimos diena: tėvai, močiutės ateina su vaiku paklausyti, kaip jis groja, atveda kaimyną. Džiaugiamės, kad žmonės ateina ir klausosi”, – sakė V. Petrauskienė.
Rytoj koncertuosiantys iš užsienio grįžę klarnetininkas Karolis Kolakauskas ir fortepijonu grojantis Edmundas Lapėnas pastebi skirtumų tarp Norvegijos ir Belgijos bei Lietuvos publikos.
„Įsimylėjęs grosi Šopeną”
Anot Karolio, studijuojančio Belgijoje, lietuviai klasikinės muzikos klausosi natūraliai, į koncertus ateina tie, kurie tokią muziką mėgsta. Belgijoje į kokio nors kompozitoriaus kompaktinės plokštelės pristatymą susirenka minios, bet, pasak Karolio, – žmonės sukviesti per pažintis. Į koncertus ateina iš tiesų tokia muzika net nelabai besidomintys – labiau siekdami pasirodyti, „dėl pliusiuko”.
„Ten iš to daroma daugiau komercijos nei Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad komercinė yra blogesnės kokybės už čia skleidžiamą sielos muziką”, – sakė Karolis.
Anot Edmundo, Norvegijoje klasikine muzika domimasi labiau nei čia, net ir, pavyzdžiui, autobuso vairuotojas gali prisipažinti, jog klausosi G. Mahlerio 8-osios simfonijos.
„Niekada negalvojau, kad akademinė muzika rimta. Nuo vaikystės žaidžiau – iš pradžių gatvėje, paskui, parbėgęs namo – su instrumentu. Tiems, kas klausosi „popso”, gal ir atrodo, kad mūsų grojama muzika rimta, o mums ji – natūralioji”, – prisipažino Karolis.
Pats jis klausosi ne tik akademinės muzikos – įvairios, išskyrus lietuvišką. Taip pat patikina negalįs išskirti nė vieno autoriaus, kurio kūrinius groti būtų arčiausiai širdies. „Klarneto repertuaras per siauras, todėl mėgstu visus, kurie jam rašė ir rašys”, – patikino Karolis.
„Aš asmeniškai mėgstu Šopeno, Bethoveno, Bacho muziką – priklauso nuo nuotaikos. Jei esi įsimylėjęs, žinoma, grosi Šopeną, o ne Bachą. Šį grosi tada, kai būsi ramiai, filosofiškai nusiteikęs”, – sakė Edmundas.
Visada svajoję kartu groti vaikinai šeštadienį pristatys dvi premjeras – Lietuvoje dar negrotas kompozitorių Carlos Guastavino sonatą klarnetui ir fortepijonui bei Serban Nichifor pjesę klarnetui solo.
„Pirmasis kūrinys yra Pietų Amerikos temomis, lengvesnio žanro, jame daugiau džiazo, improvizacijų. Antrasis, rumunų kompozitoriaus, – grynai moderni muzika, primenanti techno- ir reikalaujanti tam tikrų klarneto technikų, kurios senojoje muzikoje nenaudojamos”, – pristatydamas kūrinius intrigavo Karolis.
Norėjo būti krepšininkas
Antradienį su Klaipėdos kameriniu orkestru jau koncertavę jaunieji solistai – Lietuvos nuzikos ir teatro akademijos studentai bei nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai – tvirtina su muzika siejantys savo ateitį ir gąsdinimų apie sunkią muzikanto duoną nebijantys. Tiesa, ne visi savo pašaukimą žinojo nuo pat vaikystės.
„Kai dar mokiausi muzikos mokykloje, norėjau būti krepšininkas”, – prisiminė trombonu grojantis Stanislovas Linkevičius.
Vokalistas Romanas Kudriašovas akademinę muziką pamėgo tik mokydamasis S. Šimkaus konservatorijoje. „Iš pradžių buvau priverstas tokios muzikos klausytis mokymosi tikslais. O kai klausaisi, pamėgsti. Iš pradžių buvau jai abejingas. Kodėl tada stojau? Nes stojo draugai”, – pasakojo jis.
Romanui labiausiai patinka Baroko epochos dainos. Per festivalį klausytojai kaip tik turėjo progą išgirsti dvi šio laikotarpio Romano dainuojamas dainas.
Vaikinas sakė svajojąs būti žinomas, tačiau lengvos šlovės nesivaikantis – tai turėtų būti tik profesionalaus darbo pasekmė.
Gali groti ir keliems žmonėms
Vytautas Petrauskas saksofonu susidomėjo dar vidurinėje mokykloje ir mokėsi juo groti privačiai. Šis instrumentas Vytautui ypač patiko tuo, kad, jo manymu, labai tinka groti džiazą, o džiazas atpalaiduoja ir kelia nuotaiką.
„Patinka ir pačiam muzikuoti, ir rodyti kitiems. Grojimas atima daug laiko, tikrai labai daug darbo reikia įdėti, kad per koncertą būtų geras rezultatas. Ar neapmaudu, kad salės nebūna tokios pilnos kaip per kokio nors „Kelio į žvaigždes” koncertus? Būna, būna. Bet juk gali groti ir keliems žmonėms”, – sakė jaunasis solistas.
Vytautas grojo kompozitoriaus Amy Quate trijų dalių ciklą altiniam saksofonui ir fortepijonui. „Jis gana charakteringas, daug dinamikos, bet nuo atlikėjo priklauso, kaip tai išreikši”, – prieš koncertą sakė jis.
Jau paskutinis?
Šiandien ir rytoj vyksiantys festivalio koncertai pavadinti „Sugrįžtame” – koncertuos užsienyje studijuojantys klaipėdiečiai bei jų bendramoksliai iš Portugalijos, Danijos bei Švedijos.
Baigiamasis koncertas tradiciškai skiriamas Kovo 11-ajai.
„Labai džiaugiuosi, kad E. Balsio gimnazija realizavo Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos”, o antrai daliai gimnazijos styginių orkestras parengė šokių muzikos programą „Nuo menueto iki regtaimo”, – sakė V. Petrauskienė.
Festivalio iniciatorė patvirtino šiemetine „Skambančia banga” esanti patenkinta. „Mūsų festivalio programoje nemažai šiuolaikinių kūrinių, o akademinę šiuolaikinę muziką atlikti nėra taip paprasta. Reikia laiko subrandinti kūriniams. Vladimiras Konstantinovas mielai sutiko sukurti kantatą „Tilto giesmės”, Laima Jedenkutė parašė pernai debiutavusio kūrinio „Skraiduolės” tęsinį „Skraiduolių vėduoklės” tiems patiems, pernai dalyvavusiems, atlikėjams”, – apie festivalį bei kovo aštuntosios Klaipėdos kompozitorių ir moksleivių kūrybos vakarą sakė ji.
Beje, šiemetinė „Skambanti banga” yra, ko gero, ir paskutinė. „Šis festivalis pasižymėjo tuo, kad kasmet buvo vis kitoks, o tai reikalauja daug jėgų ir fantazijos. Tai netiesioginis mano darbas, o dėl laiko stokos kartelės nuleisti nesinori. Dabar reikia poilsio, bet niekada nesakau niekada – gal po poros metų vėl bus”, – suteikė vilčių V. Petrauskienė.