Šiandien žemdirbiams svarbu ne tik užauginti gerą derlių, bet ir sugebėti pasinaudoti įvairiomis Europos Sąjungos (ES) rėmimo programomis, kad ūkis klestėtų dar ne vienerius metus.
Apie žemdirbiams aktualius reikalus kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku Broniumi Markausku.
Neseniai tapote Žemės ūkio rūmu pirmininku. Ką jau pavyko nuveikti šiame poste?
Žemės ūkio rūmai yra pagrindinis Žemės ūkio ministerijos socialinis partneris. Mes tiesiogiai dirbame su žemdirbiais: konsultacijos, mokymai, informacijos sklaida, kaimo plėtros priemonės. Atstovaujame žemdirbių interesams aukščiausiose šalies valdymo institucijose. Atnaujinome glaudesnius santykius su Žemės ūkio ministerija, nes pastaraisiais metais situacija tarp žemdirbių ir ministerijos buvo gana įtempta.
Rūmai atstovauja 108 su žemės ūkiu šalyje susijusias organizacijoms, tad suderinti visas pozicijas dažnai būna sunku. Siekiame atsižvelgti į visas nuomones, kad Žemės ūkio rūmai formuluotų galutinius pareiškimus ministerijai, kitoms institucijoms. Visi turime kuo glaudžiau dirbti, kad būtų tinkamai panaudota ES skiriama parama.
Itin didėja ES parama kaimo plėtrai – finansine išraiška ji bus didesnė negu tiesioginės išmokos už auginamą produkciją. Kasmet parama iš šalies biudžeto kaimui mažėja, o didėja iš ES. Žemės ūkio rūmai taip pat aktyviai bendradarbiauja su žemdirbių savivaldos organizacijomis iš kitų ES šalių.
Kaimo plėtrai ES parama didėja, tačiau ar nesumažės tiesioginės išmokos už pasėlius, mėsą, pieną?
Kaip tik šį mėnesį Briuselyje vyksta įtemptos derybos dėl 2007-2013 metų biudžeto paskirstymo. ES šalys senbuvės nėra patenkintos dėl biudžeto skirstymo. Gali būti, kad Lietuvai, kaip ir kitoms ES naujokėms, parama bus mažinama.
Vienas dalykas jau aiškus – nuo 2007 metų mes nebegalėsime 15 proc. iš kaimo plėtros finansavimo šaltinio perkelti į tiesiogines išmokas, kas iki šiol buvo leidžiama. Todėl tiesioginės išmokos Lietuvoje šiemet siekia 60 proc. senosiose šalyse žemdirbiams teikiamų išmokų. Bet 2007 metais ūkininkams teks tik praėjusių metų dydžio tiesioginės išmokos.
Kita vertus, tikimės sulaukti daugiau lėšų kaimo plėtros ir pagal Bendrąjį programavimo dokumentą numatytoms priemonėms įgyvendinti. Orientuosime Žemės ūkio rūmų veiklą į kontaktus su Briuseliu, kad laiku gautume naudingos informacijos priimant visiems žemdirbiams svarbius sprendimus.
O kokia situacija šalies žemės ūkyje? Ūkininkų skundų, bent jau pienininkystės sektoriuje, lyg ir nebesigirdi.
Išties pienininkystės sektoriuje situacija gerėja. Pieno žaliavos paklausa auga – auga ir kaina. Pieno gamyba didėja po 12-13 proc. kas mėnesį. Bendras melžiamų karvių skaičius mažėja, tačiau bandų produktyvumas kyla. Tai rodo, kad ūkiuose siekiama kokybiškos produkcijos, laikomi geri gyvuliai, gamybos lygis auga, investuojama į kokybę. Tačiau lazda turi du galus: negalime viršyti ES nustatytų pieno supirkimo kvotų, nes teks mokėti dideles baudas.
Briuselyje kalbama, kad galbūt reikėtų naikinti pieno supirkimo kvotas, nes kasmet mažėja intervencinės supirkimo kainos, kartu mažėja ir bendroji supirkimo kaina. Bet čia laikas parodys, kokie sprendimai bus priimti.
Dabar svarbiausias mūsų rūpestis, kad smulkieji pieno gamintojai gautų daugiau už pieną, nes šiuo metu egzistuojantis skirtumas tarp supirkimo kainų, mokamų stambiems ir smulkiems pieno gamintojams, nėra realus ir pagrįstas. Vienas pirmųjų žingsnių – pakeisti pieno supirkimo skaičiavimo metodiką, kad kiekvienam būtų aišku, už ką ir kiek mokama.
O augalininkystė, mėsinė gyvulininkystė? Pastaruoju metu rinkoje ypač trūksta jautienos, nes daug veršelių eksportuojama.
Išties susidarė gana kebli situacija dėl grūdų. Sandėliai pilni praėjusių metų derliaus grūdų, o ne už kalnų – javapjūtė. ES nustatyta grūdų eksporto kaina – ne mažiau 90 eurų už toną. O Baltarusija, Ukraina norėtų pirktų mūsų ūkininkų išaugintus grūdus, bet mokėti 90 eurų už toną jiems per brangu. Šiemet tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse dėl grūdų bus nemažai problemų. Todėl jau seniai žemdirbius agituojame mažiau auginti maistinių kviečių, daugiau sėti miežių, kitų javų, kurių trūksta pašarams gaminti.
Kažkiek reikės ir kviečių – „Kauno grūdai” ketina statyti krakmolo cechą ir planuoja supirkti apie 100 tūkst. tonų kviečių per metus. Žemdirbiams reikia gerai pagalvoti, ką auginti kitais metais, kokios bus pajamos. Ypač ten, kur mažiau derlingos žemės. Kviečių kaina jau nesiekia 350 litų už toną ir tikrai ji nedidės ateityje.
Keista, kad Lietuvoje pagrindinė parama skiriama grūdininkystei, perkami nauji kombainai, traktoriai, nors aišku, kad šis sektorius ES neturės didelių perspektyvų. Perspektyviausi verslai – pienininkystė ir mėsinė gyvulininkystė.
Šiuo metu jautienos poreikis – išties didžiulis, perdirbėjai atakuoja mus, kad uždraustumėme ūkininkams veršelius išvežti į užsienį. Tačiau draudimais nieko nepasieksime – jeigu ūkininkui bus naudinga išvežti, jis ir veš. Veršelius veža į Izraelį, Prancūziją, Portugaliją. Pernai išvežta labai daug – 55 000 veršelių. Kad jie liktų Lietuvoje, augintojams reikia ilgalaikių sutarčių, stabilios, geros supirkimo kainos. Nors pastaruoju metu supirkimo kainos auga, nemažai ūkininkų pradėjo orientuotis į mėsinę gyvulininkystę. Lietuva turi nemažą, net 47 000 karvių žindenių kvotą – tai svarbi parama užsiimant gyvulininkyste.
Neseniai Žemės ūkio rūmuose vyko pasitarimas, kokiam žemės ūkio sektoriui nuo 2007 metų skirti paramos prioritetus. Labai smagu, jog pieno gamintojai sutiko, kad didesnės išmokos būtų skiriamos mėsinei gyvulininkystei. Tad 2007 metais išmoka už karvę žindenę turėtų siekti 1300 litų. Išties tai nebloga parama ūkininkui, pridėjus dar ir kitas gaunamas paramos formas.
Jolanta Beniušytė
„Vakarų ekspresas”