Po nuosprendžio – bejėgiškumo ašaros

Teismo verdiktą lėmė vienintele nepilnamečių sadistų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas jų amžius

Vakar Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija Danguolė Šiugždinytė (pirmininkaujanti), Gytis Večerskas ir Valdas Vitunskas paskelbė savo nuosprendį panemunės egzekucijos byloje.

Nuoskauda virto rauda

Priminsime, pernai birželio 1-osios vakarą, jau nebevažiuojant visuomeniniam transportui, pėsčias į namus bandęs grįžti penkiolikametis iš Aleksoto pusiaukelėje sutiko du metais vyresnius neblaivius bendraamžius iš Panemunės. Po akistatos su jais penkiolikametis liko neįgalus. Tą Tarptautinės vaikų gynimo dienos vakarą jis buvo aptiktas nuogas ir be sąmonės skęstantis Nemune.

Nė vienas šios bylos nagrinėjimo posėdis neapsiėjo be nukentėjusiojo, dėl patirtos traumos liekamųjų reiškinių negalėjusio dalyvauti teisme, motinos ašarų. Tačiau po vakarykščio teismo nuosprendžio ji jau raudojo beveik balsu: vienam iš suluošinusiųjų visam gyvenimui jos sūnų skirti 4-eri metai nelaisvės, kitam, per beveik metus teisiamam jau trečią kartą – 5-eri su puse.

Nurėžtas beveik perpus ir nukentėjusiąja šioje byloje pripažintos 16-mečio motinos neturtinės žalos ieškinys: iš prašytų daugiau kaip 92 tūkst. litų priteisti tik 50 tūkst., kuriuos kaltinamieji, padedant tėvams, turės atlyginti solidariai. Valstybinės ligonių kasos beveik 15 tūkst. litų ieškinys už visą vasarą trukusį šio sunkiai sužaloto paauglio gydymą patenkintas visiškai.

Spaudimas per advokatę

Kaip jau rašyta, pirminiame variante nukentėjusiosios ieškinys siekė 100 tūkst. litų. „Kol sveiki mes su vyru ir dirbame, mūsų sūnui nieko netrūks, bet jo sveikata sutrikdyta negrįžtamai: medikai nesiryžta kalbėti apie jokias galimas ateities prognozes”, – viename ankstesnių posėdžių, pasakodama baisybes, su kuriomis susidurta sūnui pagaliau pabudus iš komos, tačiau likus neįgaliam, nedrąsiai gynė šį savo ieškinį sužalotojo mama.

Vėliau ji ši ieškinį sumažino iki 92 tūkst. litų, atsisakydama ir turtinės žalos (kompensacijos už sugadintus sūnaus drabužius bei užpuolimo metu pagrobtus daiktus). Vakar 16-mečio motina jau neslėpė tada patyrusi vieno iš kaltinamųjų tėvų spaudimą per jų nusamdytą advokatę Loretą Daukšienę. Neva 16-mečio motinai buvo pareikšta, kad jeigu nepaims siūlomų 10-ies tūkstančių litų, įvardytų vienintelėmis šeimos santaupomis, daugiau negaus nė lito.

Kaip jau rašyta, kaltinamuosius, kuriems 17-ka sukako tik nuosprendžio išvakarėse, gynusios advokatės L.Daukšienė ir Rasa Kalkauskienė prašė išteisinti juos ir dėl kai kurių inkriminuojamų nusikaltimų.

R.Kalkauskienei atrodė, kad jos ginamasis nenusipelnė nei bausmės už sunkiai sužalotos aukos „palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei” („juk sumuštasis liko gyvas tik todėl, kad teisiamieji parodė draugams, kur jį paliko”), nei dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo iš savanaudiškų paskatų (advokatės įsitikinimu, auka užpulta spontaniškai, be jokių išankstinių tikslų).

Kolegei antrinusi L.Daukšienė bandė teismui įrodyti, kad jos ginamasis turėtų būti išteisintas ir dėl jam inkriminuojamo plėšimo.

Pavėluotas atsiprašymas

Klausantis paskutiniojo teisiamųjų žodžio, vakar apmaudžiausia buvo, kad jo negirdi sėdinčiųjų grotuotame teismo salės narve draugai, kaip jau rašyta, pavertę vieną šios bylos posėdžių atviru pasityčiojimu ne tik iš nukentėjusiojo artimųjų, bet ir iš visų šio teismo proceso dalyvių.

„Gailiuosi dėl padarytų nusikaltimų. Nuoširdžiai norėčiau atsiprašyti nukentėjusiojo ir jo tėvų už suteiktą skausmą bei kančias, – polemizuodamas su jam atstovavusia valstybės skirta advokate R.Kalkauskiene, ginamojoje kalboje atsikirtusia į kaltinimą palaikiusio prokuroro Tomo Stelionio priekaištą, kad nukentėjusiojo artimieji taip ir neišgirdo atsiprašymo – neva atleidimo vis tiek nebus, lemeno vienas iš teisiamųjų. – Norėčiau, kuo greičiau išeiti į laisvę, pradėti normalų gyvenimą, dirbti, mokytis, padėti mamai auginti brolį.”

„Labai norėčiau atsiprašyti nukentėjusiojo už sugadintą gyvenimą. Gailiuosi savo poelgio”, – beveik „su ašara balse” teigė ir antrasis teisiamasis, taip ir neprisipažinęs, kad į upę įmestą – neva gaivinti leisgyvę auką, apšlapinęs bei pylęs jai ant galvos degtinę. Bandyta prisidengti tą vakarą išgerto alkoholio kiekiu. Kaip jau rašyta, už sunkų bendraamžio sveikatos sutrikdymą nuteistų nepilnamečių to vakaro dozę sudarė po butelį degtinės „ant galvos”, po to dar alaus bei sidro ir pabaigai – „žolės” parūkymas.

Nuteisti už visus nusikaltimus

Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija pripažino teisiamuosius kaltais pagal visus 4 ikiteisminio tyrimo metu jiems inkriminuotus nusikaltimus: ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų bei chuliganiškų paskatų, ir plėšimą, ir palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus gyvybei.

„Auka užpulta, vienam iš teisiamųjų davus sutartinį ženklą „darykime telefoninį „karosą”, – konstatuojama nuosprendyje. – Ji ir toliau mušta, jau ir užvaldžius turtą – mobiliojo ryšio telefoną, laikrodį, raktų laikiklį bei 5 litus. Be to, teisiamieji nesugebėjo paaiškinti tokio savo poelgio motyvų.” Kaip jau rašyta, vienas teisiamųjų, turintis vos 8 klasių išsilavinimą, per vieną iš posėdžių paklaustas, kam dar reikėjo mušti bendraamžį, kuris jau nieko nebeturėjo ir net nesipriešino, atsakė: „Taip protas liepė…”

Atmetė teisėjų kolegija ir kaltinamųjų bei šių advokačių bandytą įpiršti teiginį, kad tik jų ginamųjų nuopelnas, jog aukai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Konstatuota, kad skęstantįjį išgelbėjo ne kaltinamieji ar jų draugas, pagal kurio pasakojimą vėliau kažkas iš kompanijos vis dėlto paskambino į greitąją, o įvykio vieton pirmieji atvykę policijos pareigūnai, nieko nelaukę įsibridę iki juosmens į Nemuną ir ištraukę jau vandeniu springstantį nelaimėlį.

Siūlytos bausmės nurėžtos perpus

Skirdama bausmę teisėjų kolegija teigė atsižvelgusi į veikų, už kurias teisiami kaltinamieji, pavojingumą (2 iš 4 jiems inkriminuojamų nusikaltimų priskiriami labai sunkiems), motyvus bei asmenybes.

Vienas jų dar neteistas bei nebaustas administracine tvarka. Kitas – teistas jau 2 kartus (už vagystę bei plėšimus) – pernai kovą bei gegužę. Antrąjį kartą – likus mažiau kaip mėnesiui iki bendraamžiui surengtos egzekucijos, už kurią dabar teisiamas trečią kartą.

Pirmajam skirti 4-eri metai laisvės atėmimo, antrajam – 5-eri, prie šios bausmės pridedant dar pusmetį, likusį nuo ankstesnio priešpaskutinio teistumo skirtos neatliktos bausmės. Beje, ją atidėjus ir surengta egzekucija bendraamžiui.

Vienintele teisiamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jie nepilnamečiai. Tačiau, atrodo, tai tapo lemiamu argumentu skiriant bausmę. Kaip jau rašyta, vieną jų prokuroras siūlė pasiųsti už grotų 8-eriems metams, kitą – 9-eriems metams ir mėnesiui. (Maksimali pagal šiandieninius Lietuvos įstatymus nepilnamečiui gresianti bausmė – 10-ies metų laisvės atėmimas – aut.past.)

„Tikrai šį nuosprendį skųsiu, – „Kauno dienai” pro ašaras teigė nukentėjusiojo motina. – Sumušė mano sūnų, sumuš ir kitą”… Šios ašaros buvo susijusios ir su patirta nuoskauda, ir su bejėgiškumu prieš dabartinius Lietuvos įstatymus, neleidusius paviešinti nei teisiamų nepilnamečių anketinių duomenų, nei parodyti visuomenei jų veidus.