Skurdo problemos tyrėjai didžiausia šiandienos bėda vadina tai, kad žmogus, turintis kvalifikaciją ir gerą profesiją, Lietuvoje negali oriai pragyventi iš savo atlyginimo
Dviejose mokyklose mokytojaujanti Vilma Vaicekauskienė iš Gudžiūnų kaimo Kėdainių rajone jau prarado viltį, jog kada nors iš atlyginimo pavyks užtaisyti pro namelio rąstus šviečiančius plyšius. Kad galės įsivesti vandentiekį ir kanalizaciją, kad jai su trimis vaikais paprastų buitinių patogumų nebereikės ieškoti pas pažįstamus žmones. Nuo nevilties mokytoją dažnai gelbsti tik daug metų rašoma poezija, kurią vos prieš keletą savaičių ji pirmąkart išdrįso skaityti viešai.
Šviečiasi dangus
Po skyrybų likusi su trimis vaikais ir nebaigtu remontuoti senu rąstiniu namuku Vaicekauskienė atsidūrė tarp dangaus ir žemės. Pastatas neturi jokios apdailos tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Pro rąstus giedrą dieną šviečia plyšiukai. Laimė, sniego per juos nepripusto, tačiau lauke siaučiant vėjams namai gerokai atvėsta. Be to, pro prakiurusį stogą laša lietus, žiemą sunkiasi ištirpęs sniegas. Viduje nėra kanalizacijos ir vandentiekio, tad vaikams maudyti tenka kaisti puodus arba prašytis pas pažįstamus. „Štai ir šiandien krausimės daiktus ir važiuosime pas draugus į pirtį. Man rūpi vaikų švara, noriu, kad bent kartą per mėnesį jie išsimaudytų normaliomis sąlygomis. Tas prašymasis pas kitus labai žemina”, – neslepia mokytoja.
Vieniems pajamos per didelės, kitiems – per mažos
Namo viduje iki šiol nėra durų. Tiesa, moteris išsimokėtinai įsigijo sandarias ir tvirtas išorines duris, per trejus metus atsiskaitė už naujus plastikinius langus. Tačiau pinigų kitiems būtiniems remontams visai nebelieka. „Kol uždirbsiu tiek, kiek dabar, apie kanalizaciją ar vandentiekį negaliu nė svajoti”, – sako pašnekovė.
Viena vertus, per du darbus – Gudžiūnų ir Miegėnų kaimo mokyklose – besiblaškančios ir apie 1400 litų gaunančios pedagogės atlyginimas yra per didelis, kad trys jos vaikai – devintokė Gintarė, antrokė Monika ir pirmokas Rytis – gautų nemokamą maitinimą. „Kita vertus, bankams mano pajamos – per mažos. Tad susitarti su jais dėl paskolos remontui beviltiška. Bandžiau, bet – jokių šansų”, – atvirauja Vaicekauskienė.
Ji pasakoja, kad bankui iki šiol tenka mokėti už išsimokėtinai įsigytas lauko duris ir kompiuterį. Kas mėnesį apvali sumelė susidaro ir už automobilio, kuriuo 30 kilometrų skuba į pamokas mokyklose, išlaikymą.
Mokytoja sako girdėjusi apie Seime šiuo metu svarstomą siūlymą papildyti Transporto lengvatų įstatymą, kad kaimų ir miestelių mokyklų mokytojai bei gydytojai, vykstantys dirbti iš kitų gyvenamųjų vietovių, galėtų gauti važiavimo į darbą pagal viešojo transporto tarifus išlaidų kompensaciją. „Gal tai būtų šiokia tokia paspirtis, nors dar nežinia, kaip čia viskas baigsis, ar siūlymas bus priimtas”, – abejoja pedagogė.
Gyvenimo aritmetika
Nepasitikėjimą panašiais gyvenimo gerinimais kelia ankstesnė patirtis. „Garsiai šaukiama: didiname atlyginimus. Tačiau tos kalbos, kad jie keliami šimtais – iš fantastikos srities. Iš tiesų tai, ką gauname daugiau – tikra vargo vakarienė. Tiek, kiek mokytojui atlyginama už pastangas, už tai, kiek jis atiduoda savęs, yra tikrai per mažai”, – sako vyresniosios mokytojos kategoriją bei 18 metų darbo stažą turinti lituanistė. Vaicekauskienės teigimu, per pastaruosius porą metų jos atlyginimas pakilo maždaug 60-70 litų. Papildomos šeimos pajamos – trims vaikams vyro atsiunčiami 375 litai, iš valstybės kišenės skiriama po 50 litų.
„Bet ką tai reiškia šiais laikais? Norėdama vaikams nupirkti būtiniausius dalykus – mokyklinę aprangą, knygas, sąsiuvinius, rašymo priemones, kuprines – iš banko trejiems metams buvau pasiskolinusi 3000 litų. Neturėjau kitos išeities. Bijau net pagalvoti, kas bus, kai vaikai užaugs”, – neslepia mokytoja.
Beje, pernai jos dukrą, puikiai besimokančią devintokę, parėmė vienas fondas: dovanojo kompiuterio stalą, žodynų. Padėti mergaitei siekti mokslų pasiūlė mokyklos socialinė pedagogė.
Padeda eilėraščiai
„Materialiniai dalykai žlugdo labiausiai, kai matai, jog viskas ir toliau brangsta – štai malkų kainos po Naujųjų metų smarkiai pakilo. Ne visada atlaikau gyvenimo spaudimą, būna, kad ir palūžtu. Labai sunku nematyti išeities. Kitąkart verkti norisi, tačiau nuo to niekas nepasikeis. Reikia nenuleisti rankų, suktis, galvoti, kaip išgyventi”, – pasakoja Vaicekauskienė. Gal ir ji, kaip kiti, viską mestų, išvyktų į užsienį, bet kol neužauginti, neaprūpinti vaikai, kol reikia padėti senyvai mamai, nenori to daryti.
Išsaugoti tvirtybę, atremti gyvenimo sunkumus padeda eilėraščiai, kuriuos mokytoja rašo jau daugelį metų. Prieš keletą savaičių paklausyti jų į Gudžiūnų mokyklą Vaicekauskienė sukvietė kolegų, mokinių, šiaip pažįstamų būrį. Džiaugiasi išdrįsusi tai padaryti, taip pat tuo, kad buvo nuoširdžiai priimta, paskatinta kurti toliau. Dvasine atrama ji vadina ir Klaipėdoje kunigaujančio Romualdo Ramašausko palaikančius žodžius bei supratimą, jog turi didžiausią turtą – vaikus.
Žeminantis atlyginimas
Sociologas Arūnas Poviliūnas, projekto „Lietuva be atskirties ir skurdo” ekspertas, didele netvarka vadina tai, kad žmogus, turintis kvalifikaciją ir gerą profesiją, negali pragyventi iš savo atlyginimo, yra verčiamas paminti savo orumą, prašyti kitų pagalbos. „Juk toks žmogus nereikalauja ypatingų sąlygų, pavyzdžiui, važinėti nauju mersedesu, jis nori tik vieno – normaliai gyventi. Miesto mokytojai prie atlyginimo dar prisiduria iš korepetitoriaus darbo, tačiau kaime korepetitorių paklausos nėra, tad nėra ir papildomų pajamų”, – kalbėjo Poviliūnas.
Kito šio projekto eksperto, ekonomisto Romo Lazutkos duomenimis, realus vidutinis lietuvio darbo užmokestis nesudaro nė trečdalio europiečio atlyginimo. Deja, valstybė dažniausiai jį didina atsižvelgdama į spaudimą, tačiau nuoseklesnės politikos nėra.
„Valdininkams nederėtų kartoti, kad valstybės prioritetas yra žinių visuomenė, nes vieniems jos kūrėjų – mokytojams – neskiriama tinkamo dėmesio”, – pridūrė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius.
Ši profsąjunga iš anksto paskelbė, jog šiandien rengia piketą prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM). Pretekstas – ministrės Romos Žakaitienės nenoras laikytis susitarimų su LŠDPS. „Pagrindinis mūsų siekis – užtikrinti aukštą mokymo kokybę, sukurti geras darbo sąlygas mokytojams, kad jiems už darbą būtų mokama teisingai”, – teigė Jurgelevičius.
Kompensacija kaimo mokytojui – daržas
Anot profesinės sąjungos atstovo, mokytojų atlyginimai per pastaruosius kelerius metus iš tikrųjų buvo kelti tik kartą – 2006-ųjų rugsėjį, didinant pamokų apmokėjimo koeficientą. Tuomet algos pakilo vidutiniškai 12 procentų. Kitais atvejais darbo užmokestis didėjo dėl atlyginimų sistemos pertvarkymo, t. y. buvo pridėta pinigų už jau seniai atliekamus darbus, už kuriuos anksčiau niekas nemokėjo. Pastarąjį kartą mokytojų atlyginimai kilo nuo šių metų sausio 1 dienos. Jiems pridėta po keliasdešimt litų už papildomą darbo valandą. Pasak Jurgelevičiaus, šįkart pedagogų uždarbis padidėjo 50-70 litų.
Profesinės sąjungos atstovo duomenimis, dabar mokytojo atlyginimo vidurkis – maždaug 1400 litų. Tačiau ši suma susidaro dirbant keliais etatais. „Pagal darbo sudėtingumą ir svarbą visuomenei atlygis už mokytojo darbą šiandien turėtų siekti 2000-2500 litų”, – mano Jurgelevičius.
Pasak jo, kaimo mokytojų bėda ta, kad jų atlyginimas priklauso nuo pamokų skaičiaus. Kaime vaikų vis mažėja, tad mažėja ir pamokų. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose mokytojai turi vidutiniškai po 25-27 savaitines pamokas, kaimo mokyklose – po 18. Vidutinis kaimo pedagogų atlyginimas, atsižvelgiant į kategoriją, siekia apie 1000 litų. „Tebėra gaji nerašyta ŠMM ir kitų švietimo įstaigų vadovų nuomonė, kad kaimo mokytojai turi karvę, kiaulę, daržą, tad šių pinigų jiems esą pakanka”, – kalbėjo Jurgelevičius.
*Projektą „LabAS”, kurio partneris yra „Lietuvos žinios”, finansiškai remia Europos Komisijos programa, skirta kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už informacijos turinį neatsako.