Vasario 16-oji – svarbiausia Lietuvos istorinė data ir didžiausia šventė. Tik dvi yra tokios reikšmingos Lietuvai: Liepos 6-oji ir Vasario 16-oji. Didžiuojuosi Karalystės diena, bet labiau vertinu Respublikos dieną, nes be jos Lietuvos šiandien išvis nebebūtų – ją primintų tik regiono pavadinimas.
Tiesą pasakius, juridiškai griežtai vertinant, Lietuva šiandien jau vėl regiono vardas – Europos Sąjungos regiono, kaip prieš penkiolika metų buvo Sovietų Sąjungos regiono. Tačiau Europos Sąjungos sutarties galiojimui pasibaigus, mes – tikiuosi – turėsime galimybę atkurti Trečiąją Respubliką, kaip 1990-aisiais atkūrėme Antrąją. Jeigu nebūtų buvę 1918 metų vasario 16-osios, tokios galimybės nebebūtų.
Štai kodėl Vasario 16-oji man yra pati svarbiausia Lietuvos šventė.
Gaila, šito nesijaučia nei pagal mūsų švenčių kalendoriaus politinį akcentavimą, nei pagal šventės ceremonialą. Šventė tolydžio blanksta, traukiasi Valentino dienos šešėlin. Gimsta negera nuojauta, kad kai kas būtų linkęs jos išvis nešvęsti.
Požiūrį į Vasario 16-ąją šiandien lemia kur kas rimtesnė problema, negu Valentino dienos spaudimas. Vasario 16-ąją vis ryškiau susiduria dvi ideologijos, dvi požiūrio į valstybę linijos: viena, pagal kurią 1918 metų vasario 16-ąją nepriklausoma Lietuva ir atkurta, teigia, kad valstybė turi remtis vienu etniniu pamatu, – turi būti nacionalinė valstybė; kita – kad nacionalinių vertybių metas yra pasibaigęs, kad valstybės tegali būti internacionalinės, ir ne tautybė turi būti valstybės pamatas, o pilietybė, kuri sujungia valstybėje gyvenančius visų tautybių žmones.
Pastaroji tendencija Lietuvoje jau baigia įsigalėti, nors Kovo 11-ąją Respubliką atkūrėm pagal Vasario 16-osios, arba Jono Basanavičiaus, modelį. Internacionalinį modelį Lietuvoje įtvirtina mūsų jau ratifikuota Europos Sąjungos Konstitucija. Jos 8 straipsnis sako: „Kiekvienas valstybės narės pilietis yra Sąjungos pilietis.” Tiesa, čia pat priduria: „Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.” Tačiau ar daug kas pas mus žino, kad pernai kovą Europos Komisija pasiūlė įsteigti programą „Aktyvių piliečių Europa” aktyviam pilietiškumui skatinti? Koks tos programos, kuriai jau 2007-2013 metams skiriama 235 mln. eurų, tikslas?
Cituoju: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas”. Programą tęsti numatoma ir po 2013 metų – pagal reikalą. Matyt, iki tol, kol bus galima surengti referendumą ir pakeisti Europos Konstitucijos 8 straipsnį, kad nacionalinė pilietybė taptų tik papildoma, o ne pagrindinė.
Taigi nėra labai lengva, visa tai žinant, aukštu stilium iš spindinčių tribūnų kalbėti apie Vasario 16-osios Lietuvą, tegul ir istorinę. Neveltui jau pasirodo ir knygų su Jono Basanavičiaus „demitologizavimo” idėjomis, ir Antanas Baranauskas, kaip sąjunginės valstybės šalininkas, keliamas ant pjedestalo, ir autobusiukų reklamos „būti europiečiu” taip įsakmiai kviečia…
Aš švenčiau Vasario 16-ąją ir švęsiu iki gyvenimo pabaigos. Tačiau šiandien švenčiu sunkia širdim. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių, bet visų pirma dėl emigracijos, kuri, kalbant atvirai, yra tik Lietuvoje siautėjančios išsivaikščiojimo ideologijos ir politikos branduolys. Per dešimtmetį netekti beveik pusės milijono žmonių vos per trejeto milijonų (Nepriklausomybės pradžioj turėjom apie 3,7 mln.) tautai – katastrofiškai daug. Tikimės, kad sugrįš. Jei bus kaip yra – negrįš. Šiandien Lietuva išvykusiesiems yra pamotė: nelaukia, net atstumia. Siaubingiausia, kad nori išvykti vos ne absoliuti dauguma mokslus baigiančiųjų. O užsieniečiams Lietuva tarsi – rojaus kampelis. Laisvę be ribų mūsų „šviesuoliai” pavertė Lietuvos savižudybės būdu. „Jeigu mūsų dvasia neatsitokės”, pridurčiau perfrazuodamas Basanavičių…
Europos Sąjunga yra bandymas sukurti imperiją visos europinės civilizacijos pagrindu, ir tas bandymas, žinoma, kurį laiką gali tęstis, tačiau tik tol, kol neišnaudos resursų. Be Rusijos energetikos Europos Sąjunga jau dabar yra tuščiažiedis, o be krikščioniškosios tikėsenos – peržydėjęs tuščiažiedis. Laikytis tokie dirbtiniai konstruktai gali tik diktatūra, ES atveju – eurobiurokratijos diktatūra.
O kodėl tąsyk neprijungus Amerikos? Bus visas Šiaurės pusrutulis. Tada bus vilties atsilaikyti prieš arabus ir kinus? Galbūt. Bet kodėl lietuvių ir kitų nedidelių tautų sąskaita, o ne su jų pagalba? Nes būtent mūsų sąskaita vietoj lietuvio yra planuojamas europietis, mūsų žemė jau parengta parduoti bet kuriam pinigingam vakariečiui (turbūt dar neužmiršome danų kiaulių?), gamyba beveik sunaikinta, o finansavimas „iš ES fondų” po 2013 metų jau dabar – po dideliu juodu klaustuku. Net kalba ir raštas anglakalbės informatikos jau visiškai deformuoti.
Išeitis? Jos ieškome ne tik mes. Jau daug kas atsikvoši. Tačiau mes ypač sparčiai ir itin aiškiai turėtume pasakyti sau: pasaulio nereikia ieškoti pasvietėse, jo ten nėra, nes ten nebelieka mūsų, mes tampam kiti. Pasaulis yra čia. Lietuva yra mūsų namai.