Minime poeto Bernardo Brazdžionio šimtmetį. Jis gimė 1907 metais Stebeikėliuose (pagal naująjį kalendorių – vasario 14 dieną, bet pats laikėsi senojo, sakė – vasario antrą, per vadinamąsias Grabnyčias), mirė 2002 metais liepos 11 dieną Los Andžele (JAV), palaidotas Kaune.
Į Vilnių iš Los Andželo poetas atskrido 1989 metais. Kad jis tą dieną atvyksta, žinojo tik būrelis artimiausių žmonių. Tačiau oro uoste jį pasitiko šimtai. Iš kažin kokio medinio skydo buvo bemat padaryta pakyla, ir poetas kalbėjo, skaitė eilėraščius, skendo gėlėse. Paskui jis skaitė miestų parkuose ir aikštėse, susirinkdavo dešimtys tūkstančių klausytojų. Skaitė Kauno sporto rūmuose ir Vilniaus operos ir baleto teatre, provincijoje. Pasirodžiusį minioje poetą apsupdavo senukai, virpančiom rankom tiesė jo prieškarines knygas. Už jas arba su jomis tie žmonės buvo iškentėję lagerius ar tremtį. Prieš poetui atvykstant buvo išleista jo eilėraščių rinktinė „Poezijos pilnatis”. Visas jos tiražas – 100 tūkst. egzempliorių – buvo parduotas. Prireikė dar dvidešimties tūkstančių.
Tai įvyko Lietuvoje, kurią poeto viešnagės dienomis formaliai tebevaldė sovietai. Tačiau nepriklausomybės atkūrimo procesas jau buvo įsibėgėjęs, ir poetas, iš lietuviško žodžio meistrų įtakingiausias komunizmo priešas, pasirodė pačiu laiku. Net partiniai vadai, sužinoję, kad iš visų pasiūlytų susitikimo vietų poetas pasirinko jų prižiūrimą, be jokių ginčų uoliai puldavo organizuoti literatūros vakarą. Ir poetas pradėdavo: „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą”…
Simbolizavo pasipriešinimą bolševizmui
Kodėl Lietuva Brazdžionį pasitiko kaip pranašą? Todėl, kad gyvendamas ir rašydamas priverstinėje emigracijoje jis tapo ne tik literatūros, bet ir politikos figūra, kuri simbolizavo lietuvių tautos pasipriešinimą bolševizmui. Pranašo balsu jis šaukė į laisvę, sakydamas, kad jo žodžiais kalba protėvių dvasia. Kalbėjimą tokiu balsu reikia pelnyti. Klausytojai ir skaitytojai turi būti patikėję, kad tu tokią teisę turi.
Brazdžioniu tikėjo. 1940-aisiais, būdamas trisdešimt trejų, jis pelnė Valstybinę literatūros premiją ir per jos įteikimo iškilmes kalbėjo kaip įtakingiausias jaunesniosios kartos rašytojas. Tuo metu jis jau buvo išleidęs šešias poezijos knygas ir aštuonis rinkinius vaikams, pasirašytus Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Tikrasis, visiems žinomas Brazdžionio atėjimas į literatūrą buvo eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas” (1931). Poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas”, pirmą kartą išleistą 1939 metais, žino visi vaikai, ji leidžiama lig šiol kaip neblėstanti vaikų literatūros klasika. 1944 metais poetas turėjo pasitraukti iš Lietuvos, žinodamas, kad grįžtantys sovietai jį būtų sunaikinę. Jie būtų prisiminę jo iššūkius bolševikų grėsmei, krikščionišką pasaulėžiūrą, veikimą studentų ir jaunimo organizacijose, jo redaguotus laikraščius ir žurnalus. O svarbiausia – poeziją. Pokario metais lietuvis, jeigu jo namuose rasdavo 1943 metais išleistą Brazdžionio eilėraščių rinktinę „Per pasaulį keliauja žmogus”, gaudavo dešimt metų lagerio.
Pasitraukimas reiškė tremtį
Pasitraukimą iš tėvynės poetas suvokė kaip tremtį. Ravensburge (Vokietija) ir JAV (nuo 1949 metų) jis tęsė lietuvišką veiklą: redagavo žurnalus, antologijas, Lietuvių enciklopedijos straipsnius, vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai išeivijoje. Ir, žinoma, rašė. Literatūros istorikas Vytautas Kubilius tų metų jo poeziją taip apibūdina: „Kūrė sopulingą tautos martirologiją, rašydamas apie gyvuliniuose vagonuose vežamų vaikų ir senelių mirtį, apie Sibiro platybėse išbarstytus lietuvių kapus. Tautos likimas poetui buvo ir liko pagrindinis būties klausimas. Jei nebeliks tautos, ko verta visa pasaulio išmintis, teisingumas ir poezija. Jis pripažino vienintelę poeto atsakomybę – atsakomybę savo tautai. Nesensta tik tie poetai, pasak Brazdžionio, kurie skelbia laisvę nelaisvėje atsidūrusiai tautai.”
XX a. antrosios pusės poezijoje nelengva susitaikyti su retorika, didingais šūkiais, palyginimų ir sarkazmų publicistika. Brazdžionio likimo draugai literatūros tyrėjai, baigę studijas Vakarų universitetuose, ką tik paminėtus jo kūrybos ypatumus yra kepšnoję – vieni užuominomis, kiti tiesiai ir griežtai, bet galų gale pakeldavo rankas: meno kibirkštis jo poezijoje vis dėlto neabejotinai yra. Įdomu, kad literatūros istorijos veikalui „Lietuvių egzodo literatūra, 1945-1990”, išleistam Čikagoje 1992 metais, studijinį straipsnį apie Brazdžionį parašė Tomas Venclova – struktūrinės poetikos šalininkas, žinomas kitokio braižo poetas ir mokslininkas, profesorius. Išvadiniai jo straipsnio sakiniai: „Bernardas Brazdžionis – vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių lietuvių poetų”. „Jis lieka mūsų poezijos neatimamas turtas, būtina spalva lietuvių kultūros spektre – poetas humanistas, moralistas, pilietis, Czeslawo Miloszo ir Boriso Pasternako bendrakeleivis, bene ryškiausiai ir tiesiausiai iš visų lietuvių rašytojų išsakęs protestą prieš okupaciją ir priespaudą, iškėlęs kaip atsvarą totalitarizmui tradicines žmogaus vertybes.”
Išeivijoje Brazdžionis išleido penkis eilėraščių rinkinius, poemą „Vaidila Valiūnas”, tiek pat knygų mažiesiems. Išėjo dvi rinktinės: poezijos vaikams „Mažųjų dienos” ir didžioji rinktinė „Poezijos pilnatis” (anksčiau minėtas 1989 metų leidimas didžia dalimi rėmėsi šiuo). Tai buvo puošni didelio formato knyga. Kas ją buvome matę, galėjome nusišypsoti 1979-aisiais, kai dar tarybinė „Vaga” išleido „atkirtį” – Eduardo Mieželaičio dar didesnę knygą „Mano lyra”. Tokia tad konkurencinė grimasa.
„Kalbėk su jais, pavargusi širdie”
Vėl nepriklausomoje Lietuvoje įvairaus laiko Brazdžionio kūryba buvo paskleista daugybe leidinių. Vis dėlto reikia išskirti dvi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygas, kuriose spausdinami nauji klasiko eilėraščiai. Tai „Šiapus ir anapus mūsų laiko” (1997) ir „Kas šviečia virš galaktikų visų”. Ši pasirodė 2004-aisiais, taigi jau poetui mirus, parengta iš rankraščių ir kai kurių publikacijų laikraščiuose bei žurnaluose. 95-mečio sulaukęs poetas buvo spėjęs ištarti jos pavadinimą ir iš anksto pasakęs poetui Petrui Palilioniui, kad jam teksią rūpintis knygos parengimu.
Tikrai įsidėmėtina: 2001-aisiais Brazdžionis dar nemažai parašė. Tada buvo devyniasdešimt ketverių. Su kuo galėtumėme palyginti? Ir nemanykite, kad tai kokios varganos nuoliekos. Štai iš 2001 metų eilėraščio: Kalbėkit, vakaro šešėliai tylūs, / Kalbėk su jais, pavargusi širdie, / Kalbėkite šaltiniai dar gyvi ir gilūs, / O jie tartum sakytų man: „Sudie!..”
Rinkinyje „Šiapus ir anapus mūsų laiko” įspūdingai skamba istorijos ir nūdienos sąšaukos. Poeto spėta pažvelgti į svarbiausius šiandienos rūpesčius. Ne tik glostančiu žvilgsniu. Pasakyta ir griežtų žodžių apie politines klastas, merkantilizmą, „tamsos puolimą”. 1997-aisiais Lietuvos būsena jo eilėraštyje atrodo taip: „Jau ne naktis. / Dar ne diena.”
Būtina paminėti didelį albumą „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą” (2002) su jo apsilankymų Tėvynėje nuotraukomis ir įspūdžiais, faksimilėmis, straipsnių fragmentais. Man teko prižiūrėti parengimo darbus, daugybę kartų telefonu tartis su poetu, – jis pats daug ką siūlė, koregavo, domėjosi iki galo. Toks leidinio herojaus dalyvavimas kada gerai, kada ne. Patys vieni albumą būtume darę šiuolaikiškesnį.
Šiandien matydami Brazdžionio kūrybos vertinimo pokyčius ir mąstydami apie misiją atlikusių eilėraščių likimą vis dėlto turime atminti, kad jo poezija yra įsismelkusi į pasipriešinimo, laisvės ir valstybės sąvokas, kartu su žmonėmis atbuvusi lagerius, gaivinusi lietuviškus Dievo namus ir tebešildanti mažųjų skaitytojų pagalves. Rašydamas eilėraščius jis parašė rezistencijos, laisvės ir grožio konstituciją, kuri nulėmė šimtų tūkstančių lietuvių gyvenimo kelią.
Buvo poezijos, vaikų literatūros ir lietuviškos laisvės politikos klasikas.