Karininkų ramovėje buvo prisiminta ką tik Anapilin iškeliavusi grafikė Gražina Didelytė (1938-2007). Jos kūrinių parodos „Lietuvos laisvė G.Didelytės kūryboje” atidaryme menotyrininkė Vida Mažrimienė pabrėžė, kad Kaune gimusios, o vėliau į Vilnių persikrausčiusios dailininkės visa kūryba yra tiesiog neeilinė.
Menotyrininkė atkreipė dėmesį ne tik į novatorišką G.Didelytės kūrybinę techniką (praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dailininkė pradėjo kurti oforto technika), bet ir į neišpasakytą linijos muzikalumą, gebėjimą išgauti įvairių sielos būsenų niuansus ir poetiškumą.
G.Didelytė viena pirmųjų ėmė iliustruoti poezijos knygas. Subtiliomis iliustracijomis dailininkė papildė Vinco Mykolaičio-Putino, Oskaro Milašiaus, Justino Marcinkevičiaus, Aldonos Puišytės eilėraščių rinkinius.
Dailininkė rengė personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje bei yra tapusi tarptautinių bei respublikinių ekslibrisų konkursų laureate. 2003 metais G.Didelytė gavo Genovaitės Kazokienės fondo premiją. Pasak liudininkų, dailininkė buvo laiminga sužinojusi, kad jos „Ikaras” pateko į reprezentacinį meno albumą, skirtą Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus 10 metų darbo sukakčiai, kuriame didesnė dalis ar bent pusė – žymiausių pasaulio menininkų kūriniai.
Menininkės kūrybos temos buvo neatsiejamos nuo jos pačios asmeninių patirčių. G.Didelytė dalyvavo pirmuosiuose įžangos į Lietuvos Atgimimą mitinguose, platino draudžiamą spaudą, keliavo tremtinių takais.
Pastarąjį dešimtmetį dailininkė daugiausia laiko leido vaizdingoje, nuošalioje vietoje prie Marcinkonių, kūrė autorinę knygą – dienoraštį ir bendravo tik su savo draugėmis ir draugais. Ją mylinčių kūrybos vertintojų turėjo labai daug. Na ir kas, kad bendrose parodose, bent jau Vilniuje, pastaruoju metu dailininkė beveik nepasirodydavo. Beveik visas G.Didelytės kūrybos palikimas – dalis miniatiūrų, visi piešiniai ir tapyba – liko Dainavos krašte, Rudnelės kaime, „Andeinės” galerijoje.
Dokumentininkai Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius 2005 m. sukūrė filmą „Dailininkė Gražina Didelytė”, kuris išliko kaip vertingas dokumentas, leidžiantis pažinti trapią ir savitą dailininkės asmenybę.