Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaryta Kauno tarptautinių kaulinio porceliano simpoziumų seminarų paroda „Idėja”
Net 17 metų Kauno „Jiesios” gamykloje rengiamas tarptautinis kaulinio porceliano simpoziumas-seminaras „Idėja”. Tačiau šiandien, kai renginio likimą gaubia nežinia, aktyviausi kaulinio porceliano meistrai surengė parodą – pristato įdomius ir netikėtus darbus, sukurtus per visą simpoziumų-seminarų gyvavimo istoriją.
Šešiolika autorių
Viena parodos kuratorių Giedrė Valtaitė LŽ pasidžiaugė, kad ekspozicijoje – apie trisdešimt darbų, juos pristato šešiolika menininkų iš Lietuvos ir užsienio. Tai Kristina Ancutaitė, Darius Barčas, Eglė Česonytė, Daina Daukšienė, Rokas Dovydėnas, Audrius Janušonis, Aldona Keturakienė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Irena Petravičienė, Remigijus Sederevičius, Daina Vanagaitė-Belžakienė, Edita Ignatavičiūtė, Ala Červonikova (Lietuva/Prancūzija), Riitta Talonpoika (Suomija), Jekaterina Suchareva (Rusija), Edita Rydhg (Švedija).
„Daugiausia darbų eksponuojame iš praėjusių metų seminaro „Idėja dekore”, daug iš ankstesnių metų renginių „Idėja. Albinosai”, „Idėja. Šviečiantys objektai”, kitų, – LŽ kalbėjo antroji parodos kuratorė dailininkė Eglė Česonytė. – Beje, žodis „Idėja” išliko per visus 17 simpoziumo gyvavimo metų. Tai reiškia, kad nekito pagrindinis renginio sumanymas: per kūrybos novatoriškumą, netikėtus spendimus išeiti už masinės, fabrikinės gamybos ribų.”
Ši paroda – tai ryškiausia „Jiesios” gamykloje 1983-iaisiais, nuo 1991 iki 2006 metų vykusių simpoziumų panorama, pristatanti per trisdešimt Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus fonduose saugomų kūrinių.
Ties riba
Pasak Česonytės, kadaise lietuvių menininkų mėgstamas, gerai užsienyje žinomas simpoziumas-seminaras pernai įvyko tik dėl didžiulio entuziastų atsidavimo ir pasiryžimo žūtbūt išsaugoti tradiciją. Žmonės kūrė stengdamiesi nepaisyti net nuo lubų varvančio vandens… „Manau, esame prie ribos: tuoj tuoj turėtų įvykti lūžis, – sakė Česonytė. – Gal porceliano simpoziumai pereis į privačias rankas, gal persiorientuos į pavienius projektus. Liūdniausia, kad netekus „Jiesios” gamyklos, kurioje anksčiau buvo labai geros sąlygos, Lietuvoje nebelieka bazės kurti porceliano dirbinius.” Menininkė prisiminė 2000 metus, kai „Idėjos” simpoziumui-seminarui ieškant kitų erdvių bandyta kurti Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto keramikos dirbtuvėse. Deja, tas sumanymas nelabai pasiteisino.
Kompiuteriu… ariam žemę
„O man jau širdies nebeskauda, kad „Jiesią” ištiko toks likimas, – kalbėjo keramikas, menų licenciatas Rokas Dovydėnas. – Pirmiausia nutiko ekonominiai dalykai, kai gamykla nustekenta ir parduota. Kita vertus, gamykla, turėjusi puikių darbininkų ir geros įrangos, sąmoningai neieškojo savo kelio, nesirinko kitos veiklos krypties. Kaip suprasti, kad „Jiesia” iš kaulinio porceliano – labai trapios, itin kokybiškos medžiagos, kurią lyginu su aukščiausia haute couture mada, gamino… klumpes? Tai tas pat, kaip kompiuteriu arti žemę.”
Apžvelgdamas „Idėjos” simpoziumus-seminarus Dovydėnas kalbėjo, kad jie – Rytų Europos valstybėms būdinga tradicija, kur buvo stiprios gamybos bazės, suteikdavusios menininkams daug galimybių. Kuo toliau, tuo labiau, anot kūrėjo, vakarietiškėjame. Dabar geri mūsų autoriai gali ieškoti darbų garsiosiose užsienio kompanijose arba siekti pripažinimo pasaulinėse parodose ir konkursuose.
Penas žiūrovui
Menininkams, nedalyvavusiems kaulinio porceliano simpoziumuose- seminaruose „Jiesioje”, iki kovo 24 d. Kėdainiuose veiksianti paroda itin prasminga. Juolab kad kai kurie keramikai, dar būdami studentai, per „Idėjos” kūrybinius susibūrimus darbavosi „Jiesioje” pameistriais, talkindami pripažintiems Lietuvos ar garsiausiems užsienio menininkams.
„Darbas šalia aukščiausio lygio meistrų buvo didžiulė, labai vertinga mokykla, kuri padarė įtaką mano kūrybai. Čia suvokiau, koks tai sudėtingas, kruopštus darbas, – kalbėjo Dovydėnas. – Džiaugiuosi, kad teko būti šalia ir mokytis iš Noros Blaževičiūtės, amerikiečių menininkų Frederiko Olseno, Lindos Linston, Breado Sweiglero.”
O šiandien dairydamasis po ekspoziciją Dovydėnas gėrisi preciziškų formų užburiančiu Červonikovos „Baltu lietumi”. Vis naujai atranda puikius – ironiškus ir ciniškus – Janušonio darbus; šįkart „Zappa Kaunui”. Žinoma, susidomėjo Česonytės „Reliktu” ir noriai pasakoja apie savo „Kryžių kalną”. Anot autoriaus, tai ir labai tradicinis, ir visai netikėtas – nes iš molio, o ne iš medžio, akmens, geležies – kūrinys. „Tikiuosi, kad „Kryžių kalnas”, atskleidžiantis kryžių statymo fenomeną, duos peno žiūrovų mintims, – kalbėjo Dovydėnas. – Kaip, beje, ir visi kiti dažnai netikėti darbai iš labai trapios, ypatingos medžiagos – kaulinio porceliano.”