Psichologai pastebi, kad pagalbos dažniausiai kreipiasi dvejų trejų metų vaikučius auginantys tėvai. Ypač auginantieji pirmagimius. Kodėl? Todėl, kad staiga, visiškai netikėtai, pradeda vykti tikri „stebuklai”. Vaikas pakinta tiesiog akyse, o tai visus, net ir drąsiausius tėvus, gerokai įbaugina. Buvęs meilus ir tik kalbėti pradėjęs zuikutis tampa mažu velniūkščiu, rodos, nieko kito ir nedarančiu, tik prieštaraujančiu ir žviegiančiu.
„Sveiki atvykę į tėvelių klubą!”
Kantrybės netenkantiems tėvams į galvą lenda visokios mintys apie tai, ką reikia daryti. Tai iš tiesų sudėtingas metas. Psichologai pataria net sunkiausiomis akimirkomis nepamiršti džiaugtis tuo, kas vyksta.
Kaip atsiranda trečiųjų (daugeliui vaikų – ir antrųjų) metų krizė, paaiškinti ir lengva, ir sunku. Tokio amžiaus vaikai mažai gali papasakoti, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje, tad lieka tik stebėti ir spėlioti. Mokslininkai bando aiškinti tai kaip vaiko „aš” formavimąsi arba atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Manoma, kad iki antrųjų ar trečiųjų gyvenimo metų vaikas išorinį pasaulį ir save suvokia kaip vientisą visumą. Tuomet vyksta sudėtingas atsiskyrimo nuo tėvų procesas – aš esu aš ir noriu būti nepriklausomas nuo tėvų (kartu norėčiau būti toks, kaip jie). Tai labai panaši krizė į paauglystės krizę – aš jau ne vaikas, tačiau nenoriu būti toks, kaip suaugusieji, noriu būti kitoks. Dažnai vaikai protestuoja prieš tėvų valią – apsirengti, valgyti, miegoti pagal tėvų „užgaidas” staiga pradeda atrodyti kaip didžiausia grėsmė savarankiškam ir nepriklausomam „aš”. Jei nesipriešindamas priimsi tėvų valią, vadinasi, vis dar esi mažytis, priklausomas, bejėgis kūdikis. Tuo tarpu pasipriešindamas tėvams jauti daug daugiau asmeninės jėgos, valdžios ir… tarytum darniai įsijungi į šeimos sistemą, kur visi valdžios ir jėgos kažkodėl turi daugiau nei tu.
Ar krizė ištinka visus?
Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai nori būti tokie, kaip suaugusieji, taip pat ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Pirmu atveju vaikas nemaištaus, nes ilgesnį laiką norės likti priklausomas nuo tėvų ir pasimėgauti mažo vaiko pozicija. Šiuo atveju krizė greičiausiai tiesiog ištiks vėliau.
Antruoju atveju vaikui nesaugu arba baisu išreikšti kylančius jausmus. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – labai griežtas auklėjimas, kuriame bet koks pasipriešinimas gali sukelti skausmingas pasekmes, kita – labai aukšti lūkesčiai vaikui būti „geru”, ir vaikas, nenorėdamas nuvilti tėvų, neleidžia sau išreikšti kylančių jausmų. Dar kita priežastis – visa šeima gana stipriai neigia savo pykčio jausmus ir jų nereiškia, tad vaikas nenori išsiskirti iš grupės. Yra ir kitų priežasčių, kurios gali būti labai individualios ir priklauso nuo situacijos, šeimos ir paties vaiko.
Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatarčiau labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta su vaiku. Greičiausiai krizė vienu ar kitu būdu anksčiau ar vėliau „išlįs”, todėl geriau, kad vyktų laiku.
Kada trečiųjų metų krizė baigiasi?
Kartais tėvai juokauja, kad trečiųjų metų krizė pereina į ketvirtųjų, paskui – į penktųjų ir t.t.
Krizės buvimas yra būtinas, tačiau jos intensyvumas nebūtinai turi būti labai didelis. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai. Krizė iš tiesų jau būna praėjusi, tačiau vaikui reikia pagalbos. Jei krizės metu tėvai ir vaikai įsitraukė į tarpusavio kovas, pats vaikas jų sustabdyti neturi nei įgūdžių, nei galimybių.
Kaip tėvams elgtis per isterijos priepuolius?
Visų pirma krizės metu reikia reaguoti ne į priepuolius, o užsiimti „prevencija”. Tai reiškia, kad turime padėti vaikui neskausmingai įsilieti į „didelių žmonių” grupę ir rasti joje vertingą poziciją. Tai nereiškia, kad turime pradėti klausyti vaiko ir jo įgeidžius vykdyti (toks elgesys labai pagilina krizę). Šiuo metu vaikas priima ir teisingas, ir klaidingas išvadas apie pasaulį ir aplinką. Tarkim, vaikas mano, jog jūs įsigeidėte, kad jis būtinai valgytų 15 valandą, o jis nenori. Aš sakau „įsigeidėte”, nes taip mąsto vaikas. Jei pyksite, grasinsite ar versite elgtis taip, kaip norite jūs, tik patvirtinsite, kad tai – jūsų įgeidis, nieko bendro su vaiku neturintis. Tačiau jei leisite vaikui PASIRINKTI, tai reiškia leisti nevalgyti, tačiau (!) perspėsite, kad kitas valgis – tik per vakarienę (ir jokių užkandžių), vaikas patirs pasekmes ir supras, kad jam pačiam naudinga pavalgyti tuomet, kai maistas pateiktas. Pasekmė labai priklauso nuo vaiko ir nebūtina griebtis pačių kraštutinių pasekmių. Kai kuriems vaikams bus pakankama pasekmė, kad reikės valgyti šaltą maistą, kitiems – kad tuo metu virtuvėje nebus mamos, tretiems – dar kiti dalykai.
Tad visada galvokite apie tai, ar vaikas, atsisakęs elgtis taip, kaip jūs reikalaujate, patirs pasekmes (nebūtinai žiaurias, svarbu, kad vaikui neparankias ar nemalonias). Jei taip, leiskite gyvenimui suteikti pamoką, o patys atsitraukite iš auklėjimo ir tiesiog pagailėkite vaiko, kad jis turi prisiderinti.
Kitas dalykas – visada pasitikrinkite, ar tai, ko reikalaujate iš vaiko, iš tiesų reikalinga, ar tik šiaip norite, kad taip būtų. Pavyzdžiui, ar tikrai būtina, kad jis rengtųsi vieną ar kitą drabužėlį? Juk nieko neatsitiks, jei aprengsite ta palaidine, kokios jis pats nori. Jei atrasite, kad nėra tokio didelio skirtumo, nusileiskite – vaikas matys, kad nėra taip, jog jūs visada norite būti valdžioje.
Trečias dalykas – visada leiskite vaikui rinktis. Ne per daug alternatyvų – visada turi būti ribos. Mažam vaikui gali būti sunku pasirinkti iš daugelio dalykų. Pasiūlykite porą trejetą. Pasirinkimas – svarbus pagrindas ateičiai, prisiimant atsakomybę už sprendimus.
NIEKADA nesakykite „aš tau sakiau”, kai atsitinka taip, kaip sakėte, kad atsitiks. Patylėkite arba praleisite auksinę progą leisti vaikui pasimokyti iš patirties.
Kai vaikas reikalauja nereikalingų dalykų, paklauskite savęs, ar tai jo poreikis, ar įgeidis. Jeigu įgeidis – neprivalote jo tenkinti. Stenkitės išlikti ramūs, pasakykite „ne”. Nešaukite, nesiaiškinkite, nemoralizuokite, tiesiog aiškiai pasakykite „ne”.
Jei sugebėsite visi kartu ištverti nesutarimus, aktyviai ieškosite būdų sutarti, bandysite suprasti vaiko logiką, padėsite jam elgtis pagarbiai su aplinkiniais, padėsite vaikui šio sudėtingo periodo metu išlaikyti stiprų savęs vertinimą, – ši krizė atneš daugiau naudos nei bėdos.