2006 metų geriausių miesto sportininkų dešimtuke trečiąją poziciją užėmė dviratininkas Gediminas Bagdonas. Antrus metus paeiliui į dešimtuką patekęs sportininkas mielai sutiko papasakoti apie save.
– Gimiau 1985 metų gruodžio 26 dieną Šiauliuose. Šiame mieste baigiau Gegužių vidurinę mokyklą. Turiu pusantrų metų vyresnę seserį Kristiną. Šiuo metu ji kartu su tėvais, kurie iš Lietuvos išvyko net prieš aštuonerius metus, uždarbiauja užsienyje.
– Kokias sporto šakas išmėginai kol sėdai ant dviračio?
– Iš pradžių lankiau rankinio treniruotes. Šiai sporto šakai paaukojau apie metus laiko. Krepšinio pratybose išbuvau tik porą dienelių. Dar bandžiau žaisti futbolą, bet nei futbolas, nei kitos sporto šakos „neužkabino” manęs.
Pradžia – Šiauliuose
– Kas įkalbino lankyti dviračių treniruotes?
– Minti pedalus įkalbino Šiaulių dviračių sporto treneris Kęstutis Norvaiša. Jį laikau pirmuoju treneriu. K.Norvaiša per kūno kultūros pamoką mūsų mokykloje rinko vaikus, bet nesakė, kad reikės su dviračiais, skirtais plento varžyboms važinėti. Jis kalbėjo apie kalnų dviračių varžybas.
Maždaug dvejus metus nesivažinėjome plento dviračiais, o tik kalniniais ir rengdavo varžybas kalnų dviračių varžybas Šiauliuose. Visai neblogai sekėsi – būdavau prizininku. Tik po kurio laiko sėdome ant sportinių dviračių ir pradėjome treniruotis.
– Kaip nutiko, kad atsidūrei Klaipėdoje?
– Iki atvykstant į Klaipėdą dvejus metus sportavau Vilniuje. Sostinėje labai sustiprėjau. O Klaipėdoje atsidūriau dėlto, kad čia sudarė geresnes treniruočių sąlygas. Ir inventorius bei kiti dalykai buvo geresni.
– Kuo patraukė ši sporto šaka, kad likai joje?
– Net nežinau. Praėjo vieneri metai, kiti, pamačiau, kad visai neblogai sekasi. Būdavo, kad tėvai dėl blogų pažymių neleisdavo eiti į treniruotes, tai sėdėdavau apsiverkęs savo kambaryje. Kartą treneris, paskambinęs tėvams, juos įkalbėjo, kad iš manęs anoks ten bus profesorius, o geras sportininkas tikrai galiu būti.
Nepaisė susiūtos rankos
– Kokios įsimintiniausios tavo varžybos, pergalės?
– Prisimenu jaunučių treko varžybas Klaipėdoje. Treke važiavau tik antri metai. Kai pirmą kartą treniravausi treke, griuvau, labai susižeidžiau. Susiuvo ranką. Visi treneriai manė, kad kitą dieną nevažiuosiu. Nors visą naktį prasivarčiau, iš skausmo negalėjau užmigti, bet vis tiek rungtyniavau 3 kilometrų persekiojimo lenktynėse ir iškovojau bronzos medalį. O po savaitės šioje rungtyje užėmiau pirmąją vietą. Su treneriu K.Norvaiša labai džiaugėmės, nes tai buvo mano pirmoji pergalė. Apskritai visos laimėtos varžybos įsimintinos – vis kitaip laimėtos.
– Kas pranešė, kad vėl esi dešimtuke?
– Kad esu dešimtuke pirmieji pasakė treneriai Algis Vaitkus, Artūras Trumpauskas ir Raimondas Vilčinskas. Po to komandos draugo Simo Kondroto mama parašė žinutę telefonu.
– Kur labiau patinka važiuoti: plente ar treke?
– Patinka visur varžytis: ir plente, ir treke. Kai plentas atsibosta, gana įdomu važiuoti treke, po to, kai trekas pabosta, vėl lauki lenktynių plente. Treke dinamiškesnė kova – trumpesnės distancijos, o plente – ilgos.
Augina barzdą
– Ar turi prietarų prieš varžybas?
– Kai rimtai ruošiuosi svarbioms varžyboms – nesiskutu barzdos, todėl kartais būnu gerokai apžėlęs. Veidas skustuvo sulaukia tik varžybų išvakarėse.
Kai išsirikiuojame prie starto linijos – su komandos draugais sumušame kumščiais arba pakeliame kumščius, jei negalime sudaužti. Dar turiu žiedą, kurio nenusimaunu. Jį padovanojo draugė.
– Ką darai, kuo užimi galvą, kai važiuoji ilgą distanciją?
– Nieko nedarau, tiesiog minu pedalus ir mąstau, kaip geriau padarius, kada geriau atakuoti, kaip finišuoti, kuriuose tarpsniuose galėčiau pailsėti. Kartais net dainuoju mintyse… O kai jau labai sunku, galvoju, kada baigsis visas šitas košmaras…
Nepatinka griūti
– Mėgstamiausi ir nemėgstamiausi momentai dviračių lenktynėse.
– Maloniausia akimirka, kai po varžybų turi garbės lipti ant prizininkų pakylos arba kai gali finišuoti iškėlęs rankas ir tau visi ploja. Net šiurpuliukai nueina per kūną.
O nemėgstamiausi… Tai griūtys per varžybas. Jos labai skaudžios. Man rodos, visiems būtų nemalonu greitai važiuojant nugriūti ant asfalto ir nusibrozdinti nemažą kūno dalį.
– Ar neįkirsta ilgos ir sunkios treniruotės?
– Žinoma, kad įgrysta ilgos ir sunkios treniruotės. Guodžia tai, kad po sunkių treniruočių bus lengviau per varžybas.
Nori dalyvauti olimpiadoje
– Kokie tavo artimesni ir tolimesni tikslai?
– Noriu gerai pasirodyti aukšto lygio varžybose, kuriose lenktyniausime su profesionalais. Tai tikrai bus kitoks lygis nei mėgėjų lenktynėse. Šiais metais bandysiu gerai pasirodyti Europos plento čempionate ir, žinoma, pasaulio jaunimo iki 23 metų plento čempionate. Šiais metais turėsiu paskutinį šansą laimėti kažką tarp jaunuolių iki 23 metų.
Jei viskas gerai klostysis, gal jau kitais metais pateksiu į žinomą profesionalų komandą.
Dar labai norėčiau dalyvauti olimpinėse žaidynėse.