Dėl nelaimės sostinės Šiaulių gatvėje ekspertų išvados dar turėsime palaukti. Tačiau nerimą kelia tai, kad vis atkakliau peršama nelaimingo atsitikimo versija. Kol ji netapo oficiali, verta paklausti, ar pradedant naujas statybas UNESCO saugomame senamiestyje paisoma europinių reikalavimų?
Perkūnas trenkė iš vis dar giedro priešrinkiminio dangaus, kai sostinės Šiaulių gatvėje ėmė ir nugriuvo gabalas namo. Sukruto gelbėjimo komandos, pirmoji padėti nukentėjusiems vilniečiams puolė bendrovė „Constructus”, šalia apgriuvusio namo stačiusi prašmatnių apartamentų pastatą.
Savivaldybė puolė ieškoti kaltųjų, o kas įdomiausia (nors to ir reikėjo tikėtis), – dalyti fantastika kvepiančius pažadus apie tai, kad išpirks iš nukentėjusių žmonių sugriuvusius butus už jų rinkos kainą. Tą, kuri buvo dar iki avarijos.
Pamatysime, kas dėsis su tais pažadais po rinkimų. O kol kas patyrinėkime, kodėl tokia nelaimė įvyko, ar buvo galima jos išvengti.
Vamzdis ir nieko daugiau
Žiniasklaidoje vis pasirodo šiek tiek informacijos apie ekspertų komisiją, kuri tiria griūties Šiaulių gatvėje priežastis. Tarp jų dažniausiai minima trūkusio vandentiekio, o pastaruoju metu jau ir kanalizacijos vamzdžio versija. Esą dėl vamzdžio kaltės ir namo pamatas buvo paplautas. Beje, tokia pradinė versija iš karto po nelaimės buvo nurodyta ir „Constructus” tinklalapyje.
Tačiau kol kas niekas iš „ekspertų”, skleidžiančių versijas apie nepatvarius vamzdžius, nesugebėjo racionaliai paaiškinti, kodėl tie vamzdžiai staiga ėmė ir sprogo.
Kiek kitokios nuomonės laikosi specialistai, kurių nesaisto ryšiai su komisijomis ar savivaldybe. Visuomenė privalėtų žinoti ir jų versijas.
Sena žaizda
Šiaulių gatvės atvejis atspindi esminę ir sisteminę statybų Vilniaus senamiesčio teritorijoje problemą. Šioje gatvėje, prieš pradedant projektuoti ir statyti naują pastatą, matyt, nebuvo pakankamai ištirti ir įvertinti gruntai. Jie šiame kvartale itin nestabilūs. Čia daugumos statinių sienos suskilinėjusios, jos jautriai reaguoja į mažiausią vibraciją.
Šis kvartalas stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Nemaža dalis pokario meto namų buvo pastatyti ant senų pamatų ir rūsių. Sovietinė valdžia nepasirūpino juos sutvirtinti. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet tas pokario skubotumas ir aplaidumas panašus į šių dienų skubėjimą, kai siekiant didesnio pelno pamirštama daug svarbių dalykų.
Netvirtų pastatų, kurių sienose aptinkama įtrūkimų, yra ne tik Šiaulių, bet ir Ligoninės, kitose aplinkinėse gatvėse. Tose vietose, kur namų pamatų po karo neišliko, į duobes buvo verčiamos statybinės atliekos ir griuvenos. Ne vienas namas buvo statomas net ant tokio supiltinio, nesutankinto grunto.
Užprogramuota avarija
Tokiame nepatikimame grunte pakloti inžineriniai tinklai – vandentiekio, kanalizacijos, dujotiekio vamzdynai – praėjus daugiau nei pusšimčiui metų tampa uždelsto veikimo bomba. Verta nepamiršti ir to, kad senamiesčio teritorijoje inžineriniai tinklai yra smarkiai susidėvėję, renovuoti tik kur ne kur.
Galima įsivaizduoti, kas nutinka su tokiais sutrūnijusiais vamzdynais, kai pradedamos naujos, plataus užmojo statybos. Ne tik dėl didelės apimties žemės darbų, bet ir dėl vibracijos. Ją sukelia sunkusis transportas, mechanizmai, kalantys polius naujiems pamatams. Nestabilus gruntas ima judėti, inžinerinių tinklų avarijos tampa tarsi užprogramuotos.
Avantiūrizmas
Vis dėlto tvirtinti, kad Šiaulių gatvėje namas nugriuvo dėl to, kad trūko vamzdynas, nėra pagrindo. Išraustoje duobėje būtų išplauta smėlio, vandens srovės pėdsakai būtų ryškūs. Tačiau ir po griūties vandens tekėjimą buvo sunku sustabdyti. Todėl įtikimesnė versija, kad vandentiekio vamzdynas galėjo trūkti dėl to, kad buvo sujudinti namo pamatai ir deformuotos jo konstrukcijos. Nelengva patikėti, kad sunki statybininkų technika čia niekuo dėta, kad ėmus kalti polius neprasidėjo vibracija. Ne veltui aplinkiniai gyventojai sunerimę ėmė patys klausinėti statybininkų, ar tai nepavojinga. Jie buvo teisūs, tik jų balso tada niekas nepaisė.
Statybininkai ne tik atkasė šimto metų senumo namo pamatų dalį, dėl ko vamzdžiai galėjo sušalti. Buvo atkastas visas kampinis pamatas. Kaip automobilis stovi ant keturių ratų, taip tradicinis namas stovi ant keturių kertinių akmenų, o jo sienas laiko keturi kampai. Tokio avantiūrizmo, kaip atsitiko su statybviete Šiaulių gatvėje, sau neleistų nė vienas save gerbiantis statybų inžinierius. Turint omeny, kad namo pamatai suręsti iš plytų ir riedulių, o tai reiškia – nėra tvirtai surišti, namo kampas tiesiog negalėjo nenugriūti.
Sunku ginčytis su mechanikos dėsniais
Kaimyninių namų gyventojų liudijimu, dar griaunant šioje vietoje buvusį Paminklų konservavimo instituto pastatą, aižėjo jų namų sienų tinkas. Aplinkiniuose namuose ryškesni plyšiai sienose atsirado per kelis kartus. Pirmiausia, kai instituto pastatas buvo griaunamas, vėliau, kai buvo naikinami jo pamatai, dar labiau, kai buvo kasamas gruntas ir įrengiami naujieji pamatai. Galima daryti rimtą prielaidą, kad nebuvo rimtai apgalvotos griovimo darbų technologijos.
Neoficialiomis žiniomis, ekspertizę atliks firma, kuri pasamdyta be konkurso. Jos darbuotojų žinios ir kvalifikacija kelia abejonių, nes, specialistų teigimu, jau pradedant šį darbą buvo pateikta netinkama skliautų išramstymo schema.
Nepriklausomų ekspertų nuomone, jei būtų tinkamai įvertinta ankstesnio pastato fizinė būklė ir ištirti aplinkiniai pastatai, būtų padaryta išvada, kad judinti senųjų pamatų negalima. Jei būtų sąžiningai ištirta esama padėtis, galbūt nelaimės būtų pavykę išvengti.
Tai būtų galima įvertinti kaip nusikalstamą nežaboto godumo aktą, jeigu iš tiesų dėl kelių papildomų kvadratinių metrų buvo rizikuota aplinkiniais pastatais. Deja, paprieštarauti negailestingiems mechanikos dėsniams neįmanoma. O už godumą baudžiama. Tik gaila, kad labiausiai nukentėjo niekuo dėti gyventojai.
Ryžių popierius
Pasaulyje esama daug geros patirties, kurios reikėtų paisyti ir Lietuvoje. Štai mūsų kaimynai lenkai yra įsivedę labai gerą statybos normą. Kai rengiamasi statyti senamiestyje, iki tol, kol duodamas leidimas statybai ir per visą statybą, stebimi aplinkinės teritorijos (15 metrų iki planuojamos statybos ribos teritorijos) statiniai.
Lenkų specialistai fiksuoja menkiausius fizinius pakitimus, pastatų sienų, perdangų, pamatų įtrūkimus. Tam naudojamas ryžių popierius. Jis klijuojamas stebėjimo zonose ant statinių konstrukcijų. Užfiksuota aplinkinių pastatų fizinės būklės kaita leidžia laiku sureaguoti ir keisti statybos technologijas bei mastelį. Tokie metodai atitinka ir Europos Sąjungos aplinkosaugos direktyvų sampratą apie status quo išlaikymą. Taip, tai padidina statybos kainą, bet statyti paveldo teritorijoje – jau savaime yra prabanga.
Europiniai reikalavimai
Šiaulių gatvės namo atveju kyla klausimas apie projekto techninę dalį dėl poveikio aplinkai. Ar tokia apskritai buvo? Pagal ES direktyvos 85/337/EEB 3 straipsnį turi būti nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis aplinkai. Jis dar apibūdinamas kaip galimas reikšmingas poveikis aplinkai (2 str. 1 dalis). To dokumento IV priedo 4 punktas skelbia, kad turi būti aprašytas tiesioginis poveikis, taip pat ir bet koks netiesioginis, antrinis, kompleksinis, trumpalaikis, vidutinio laikotarpio, ilgalaikis, negrįžtamas, grįžtamas, teigiamas ir neigiamas projekto daromas poveikis aplinkai.
Dar viena visuotinė problema – tai gruntas, ant kurio pastatytas Vilniaus senamiestis. Geologų teigimu, tiek Vilniaus senamiestis, tiek ir visas Vilnius stovi ant nestabilaus sąnašinio ledynmečio grunto. Todėl bet kokie šiurkštūs statybos darbai senamiesčiui yra pražūtingi.
Kaip ginsimės
Savivaldybė pasisiūlė apgriuvusio namo gyventojams atstovauti teisme. Esą taip galėtų būti geriau apgintos jų teisės (jei būtų tiksliai nustatytas avarijos kaltininkas).
Tačiau jei patys gyventojai kreiptųsi į teismą, atsakovė tokioje byloje veikiausiai būtų pati savivaldybė. Gal bent tai ją priverstų atsižadėti beatodairiškų statybų senamiestyje.