Žymių politinių bei visuomenės veikėjų gyvenimas visuomet būna daugiau ar mažiau pridengtas paslaptimis, kurias visuomenei knieti kuo greičiau atskleisti. Ir kuo žmogus žymesnis, tuo daugiau tų paslapčių.
Šešioliktąjį Amerikos prezidetą Abraomą Linkolną dar gyvą supo kažkokia mistinė aura ir po mirties amerikiečių širdyse liko ne tik pagarba, dėkingumas…
Manoma, kad jo vaiduoklis ir šiandien vaikšto po Baltuosius rūmus, kur jo gyventa ir dirbta. Pamatyti jį amerikiečiai nesibaimina, nes tai laiko geru ženklu – asmeniui ar net visai šaliai.
Depresija
Prezidentas Abraomas Linkolnas kaip nepaprasta asmenybė garsėjo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Apie jo sėkmingą politinę karjerą parašyta šimtai straipsnių ir monografijų. Tačiau retas žino, kas padėjo šiam žmogui sėkmingai tęsti kelią į valdžios viršūnę tada, kai jis jau buvo nusprendęs viską mesti, pasitraukti iš politinio gyvenimo.
Linkolnas, kuriam buvo pranašaujama puiki politinė ateitis, po netikėtos jaunesniojo sūnaus Vilio mirties prarado bet kokį interesą visuomeninei bei politinei veiklai, pasinėrė į gilią depresiją. Jo artimieji rimtai baiminosi, ar jis pajėgs grįžti į normalų gyvenimą ir vykdyti užsibrėžtus planus. Linkolno sielvartas buvo toks didelis, kad aktyvus, energingas žmogus tapo užsidarėlis, vienišius ir pasinėrė į mistiką. Jis valandų valandas praleisdavo užsidaręs vienas kambaryje, skaitydavo su parapsichologija, mistika susijusias knygas ir… kalbėdavo pats su savimi.
Sūnaus patarimas
Kai aplinkiniai Abraomo Linkolno karjerą jau buvo „peržegnoję”, staiga jis pareiškė sutinkąs balotiruotis į šalies prezidentus. Toks visus nustebinęs staigus nuotaikos pasikeitimas taip būtų ir likęs paslaptimi, tačiau patys artimiausi žmonės apie jo motyvus vis dėlto sužinojo.
Apie tai prasitarė mediumė Neti Koulbern, dažnai buvojusi Linkolnų namuose. Pasak jos, vieno spiritizmo seanso metu jiems vis dėlto pavyko iškviesti Vilio Linkolno dvasią. Sūnus prašė tėvą balotiruotis ir tapti šalies prezidentu. Be to, berniukas pasakė, kad pilietinis karas tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos tęsis tol, kol nebus panaikinta vergija.
Be to, Vilis pažadėjo: jis tėvui pranešiąs, kada jam ateis laikas mirti… Ir savo pažadą tesėjo!
Linkolnas nutarė, kad mirusio sūnaus dvasia jo ir šalies ateitį regi aiškiau nei visi gyvieji, ir paskelbė, kad eis į rinkimus.
Perspėjantys ženklai
Pirmą perspėjimą Linkolnas gavo per sapną dar prieš 1860-ųjų rinkimus.
Sapne Linkolnas regėjo save einantį ilgu veidrodžių koridoriumi, kurie atspindėjo jo dvigubą vaizdą. Tačiau jis buvo nevienodas: vienas buvo normalus, o kitame jo veidas buvo mirtinai baltas. Kai jis pamėgino į šį įsižiūrėti atidžiau, atvaizdas dingo.
Rytą savo sapną jis papasakojo žmonai. Meri Tod buvo giliai tikinti ir labai išsigando. Jos nuomone, sapnas reiškė, kad Linkolnas prezidentu bus išrinktas, tačiau iki kadencijos galo jam nebus lemta išgyventi.
1865 metų balandžio 4 dieną Linkolno dienoraštyje atsirado jo antrojo pranašingo sapno aprašymas. Jis turėjo reikšti mirtį.
Prezidentas miegojo savo miegamajame Baltuosiuose rūmuose. Staiga jam pasirodė, kad pabudo. Buvo vidurnaktis, tačiau jo ausis pasiekė gailus verksmas, sklindąs iš už durų. Sapne jis atsikėlė iš lovos ir išėjo iš miegamojo. Atsidūrė Rytinėje salėje. Jos centre stovėjo katafalkas, prie kurio ėjo juodai apsirengusių žmonių virtinė.
Iš tolo jis negalėjo įžiūrėti, kas guli ant pakylos, todėl paklausė vieną prie karsto stovinčių garbės sargybinių: „Kas mirė?” Šis jam atsakė, jog tai prezidentas, žuvęs nuo žudiko rankos… Ir čia pat už savo nugaros Linkolnas išgirdo kažkokį keistą balsą: „Dešimt dienų!”. Paskui raudojimas prie karsto tapo dar garsesnis, ir jis pabudo.
Mirtis teatre
Pranašingi sapnai neapgavo.
Balandžio keturioliktąją Linkolnas atsikėlė labai prislėgtas. Ir nuotaika vis blogėjo. Jis prasitarė: jei būtų jo valia, atšauktų iš anksto planuotą išvyką į teatrą. Prezidentas jautėsi tiesiog atsidūręs spąstuose, ir tas jausmas nepaliko jo visą dieną.
Istorinės kronikos liudija, kad prezidentas Linkolnas tądien su karštligišku užsispyrimu kvietinėjo ateiti vakare į jo ložę teatre visus, ką tik sutiko, tačiau ateiti niekas nežadėjo. Tiesiog, sukdami akis į šalį, atsikalbinėjo nuo malonaus kvietimo visokiais pretekstais. Atrodė, lyg žmonės žinotų kažką, ko nežino prezidentas… Amerikos istorikas Džejus Vinikas rašė, jog tą vakarą ateiti į teatrą atsisakė ne mažiau kaip aštuoni žymūs žmonės. Tarp jų – net vyresnysis sūnus Robertas, karo ministras Stentonas, generolas Grantas…
Kad 1865 metų balandžio 15-ąją JAV prezidentas Abraomas Linkolnas buvo nušautas teatre, savo ložėje – žino visas pasaulis. Mirusiojo sūnaus dvasia duotą tėvui pažadą išpildė: sapne nurodė kuo tiksliausią laiką – dešimt dienų po pranašingo sapno! Įvykdė savo duotą pažadą sūnui ir tėvas: balotiravosi, tapo išrinktas prezidentu, panaikino vergiją, užbaigė pilietinį karą.
Ar gali Amerika nejausti dėkingumo savo šešioliktajam prezidentui? Jo atminimo neįmanoma niekam užgožti.
Keliauja prie kapo
Gedulingai apiformintas traukinys nuvežė prezidento Linkolno palaikus į jo gimtinę – Springfildą, Ilinojaus valstiją, kur jis ir buvo palaidotas Ouk Ridžo kapinėse 1865 metų gegužės 4 dieną.
Sklinda gandai, kad vietiniai žmonės mato Linkolno vaiduoklį stovintį savo palaidojimo vietoje. Tačiau kur kas daugiau amerikiečius domina šimtus liudytojų turintis kitas faktas.
Tai traukinys vaiduoklis, kuris ant geležinkelio linijos Vašingtonas – Ilinojus pasirodo kasmet jo žūties dieną.
Šio reiškinio liudininkų yra tiek daug, kad niekam ir liežuvis neapsiverčia kaltinti jų haliucinacijomis. Tai jau užfiksuota dokumentais. Pavyzdžiui, Amerikos istorikas Ričardas Merkas savo dienoraštyje kuo smulkiausiai aprašė net keturis savo susitikimus su tuo dabar vadinamu „Linkolno traukiniu”. Jį istorikas stebėjo 1893, 1895, 1896 ir 1897 metais.
Pasak liudininkų, traukinys atsiranda kelyje… iš niekur! Kurį laiką jį galima stebėti riedantį lik Springfildo, o paskui išnyksta, taip ir nepasiekęs galutinės stoties.
Ir dar įdomus ir neginčijamas faktas: važiuojant „Linkolno traukiniui”, tame rajone stoja mechaniniai laikrodžiai, pradedant miniatiūriniais rankiniais, baigiant kurantais. Traukiniui nuvažiavus, laikrodžių mechanizmai vėl pajuda kaip niekur nieko, tik vėluodami 5-8 minutes.
Pasirodo nuolat
Šiandien amerikiečių nestebina faktas, kad prezidento Linkolno vaiduoklis pasirodo ne tik palaidojimo vietoje, bet ir name, kur jis dirbdamas įdėjo tiek žmogiškų pastangų šalies gerovei, – Baltuosiuose rūmuose. Daug istorinių asmenybių liudija, kad ne kartą susidūrė su nepaaiškinamais reiškiniais buvusioje prezidento rezidencijoje.
Pirmoji prabilo Baltuosiuose rūmuose mačiusi Linkolno vaiduoklį prezidento Kalvino Kulidžo žmona Greis. Ji išvydo kiekvienam amerikiečiui gerai pažįstamą Linkolno profilį prie lango Ovaliniame kabinete. Tada ir daugelis tarnautojų paliudijo girdį žingsnius antrajame aukšte.
Tačiau ne visi Baltųjų rūmų gyventojai asmeniškai gali patvirtinti matę prezidento vaiduoklį. Pavyzdžiui, nei prezidentui Reiganui, nei jo žmonai Nensei Linkolnas per aštuonerius gyvenimo šiuose rūmuose metus nė karto nepasirodė. O štai jų duktė Moris viename interviu žurnalistams prisipažino net du kartus mačiusi Abraomo Linkolno vaiduoklį.
Atvažiavusi pas tėvus į Vašingtoną, ji su vyru Denisu Raveliu dažniausiai miegodavo buvusiame Linkolno miegamajame. Moris Ravel mano, kad gal tai galėjo sutrikdyti mirusiojo prezidento dvasią. Nors jos motina Nensė gana skeptiškai reagavo į pasakojimus apie tuos regėjimus, tačiau pripažino irgi keistą dalyką: jų šuo atkakliai loja, artindamasis prie to miegamojo, ir jau jokia jėga negalima jo priversti ten užeiti!
Pasakojo Ruzveltas
Kaip tvirtina specialistai, gyvūnai tokioms fantomų buvimo šmėkloms yra labai jautrūs. Jie jaučia (o gal ir mato) jas tada, kai jų nemato žmogus.
Kaip pasakojo prezidentas Ruzveltas, jiems teko atsisveikinti su savo augintiniu šuneliu, kuris be jokios priežasties, lyg ką jausdamas ar matydamas, lodavo be perstojo. O būdavo naktų, kurias jis praleisdavo „sargyboje” prie Linkolno buvusio miegamojo durų.
Eleonora Ruzvelt dažnai sakydavo aiškiai jaučianti Linkolno buvimą Baltuosiuose rūmuose. Ir ta nuojauta pasitvirtino. Kartą Linkolno vaiduoklis pasibeldė į šio miegamojo duris, kai ten nakvojo Nyderlandų karalienė Vilhelmina. Išvydusią tarpduryje neaiškų, lyg perregimą siluetą garbingą viešnią ištiko šokas.
Gali būti, kad kai kurių žmonių laki vaizduotė ar pernelyg jautri nervų sistema. Bet kaip tada vertinti Linkolno vaiduoklio pasivaikščiojimus Baltuosiuose rūmuose? Prezidento Gario Trumeno ar Anglijos premjero Vinstono Čerčilio pasakojimus apie tai? Juk tai ne tie asmenys, kurie galėtų fantazuoti nebūtus dalykus.
Geras ženklas
Kodėl prezidento Linkolno dvasia lankosi vietose, kur jo gyventa, dirbta, kur jis sprendė nepaprastai svarbius šalies reikalus arba kur guli jo palaikai? Atsakyti į tokį klausimą tikriausiai negalėtų niekas.
Nežinia kodėl, tačiau susidūrimą su Abraomo Linkolno vaiduokliu amerikiečiai laiko geru ženklu. Jų nuomone, tas ženklas gali būti skirtas tiek jį mačiusiam asmeniui, tiek ir visai Amerikai. Šalies gyventojai mano, kad žinia iš politiko lūpų apie tai, kad jis susidūrė su šios garbingos asmenybės dvasia, turėtų reikšti, jog jo veiksmai teisingi ir gali pasitarnauti šaliai.