Šalis, kurioje taikiai sugyvena žmonių ir gyvūnų bendruomenės, kurioje nevalgoma mėsos ir negeriama alkoholio. Kurioje oras tirštas – nuo daugybės kvapų, garsų ir dar kažko… Ir į kurią norisi grįžti.
Atvykęs į Indiją, Faridabado miestą greta Delio, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas profesorius Algimantas Kirkutis, kaip ir daugelis čia atvykstančių lietuvių, sako pajutęs nepaaiškinamą jausmą – tarsi čia jau yra buvęs, ir nepaisant to, kad viskas nepažįstama ir keista, – kartu ir artima bei suprantama.
Čia tokios pat gėlės, kaip Lietuvoje, tik va jurginų galvos – didumo sulig žmogaus. Čia teka Jamunos upė – pavadinimas skamba it Nemuno. O paskaitą skaitęs indų filosofas dėl sanskrito ir lietuvių kalbų panašumo nieko keista neįžvelgė. Mat nuo seno ten gyvuojanti legenda byloja, kad prieš 5 tūkstančius metų indų kariai kšatrijai buvo priversti palikti savo šalį ir paklajoję apsigyveno ant kalno, kuris šiandien vadinamas jų vardu – Šatrijos.
Dalyvavo seminare
Į Indiją, ajurvedos institutą „JIVA”, įsikūrusį Faridabade, A. Kirkutis ajurvedos gydytojo dr. Chauhano Partapo kvietimu kartu su keletu kitų lietuvių vyko dalyvauti seminare „Ajurveda ir protas”. Į instituto organizuojamus ajurvedos – seniausio pasaulyje sveikatos mokslo – kursus suvažiuoja žmonių iš viso pasaulio.
Galimybė pasimokyti „JIVA” institute, pasakojo A. Kirkutis, padėjo pamatyti, kaip ajurvedos žinias galima taikyti praktiškai – gydymui, reabilitacijai, profilaktiškai. Čia tarp Klaipėdos universiteto ir „JIVA” instituto pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.
Profesorius džiaugiasi, kad viešnagės metu sudarytos sąlygos ne tik studijuoti, bet ir pabūti tarp paprastų žmonių, patirti, kuo jie gyvena, pamatyti tikrąją Indiją.
Moterys ir plytos
Kas patraukė profesoriaus žvilgsnį išlipus iš lėktuvo? Kvapai, garsai ir spalvos. Ir moterys – gražios kaip gėlės, apsirengusios spalvingais sariais. Šie sariai suteikia joms moteriškumo, žavumo, todėl skirtumas tarp vyrų ir moterų čia daug ryškesnis nei pas mus.
Nepaisant moteriškumo, žemiausios kastos gražiosios lyties atstovių vyrai nelepina. Lietuvaičiams teko stebėti, kaip jos dirba bene sunkiausius darbus statybose – mūrininkams nešioja plytas, žvyrą, jį maišo. Našta sunki – ant galvos susikraunama iki 12 plytų ir nešama į antrą aukštą. Tačiau net dirbančios moterys nedėvi kelnių – jų moteriškumą pabrėžia ryškiaspalvis saris.
Ant galvos moterys nešioja ir žagarus, ir puodus – bet kokią naštą. Ta našta tiesina stuburą, pagerina laikyseną, todėl moterys Indijoje pasižymi grakštumu.
Tvarkingas chaosas
Faridabado gatvės primena chaosą ar dūzgiantį avilį. Jos perpildytos pėsčiųjų, dviračių, rikšos valdomų triračių, automobilių, autobusiukų, vežiojančių ne daugiau kaip 16 žmonių, gyvūnų. Susidaro įspūdis, kad niekas nepaiso jokių eismo taisyklių, visi skuba, vienas kitam pypsi, tačiau nieko blogo neįvyksta, niekas nenukenčia. Toje sumaištyje neregėti piktų ar nepatenkintų veidų. Net akivaizdus skurdas nėra indams pretekstas raukytis ar būti nelaimingiems.
Chaoso įspūdį sustiprina netvarka, šiukšlynai ir purvynai. Vėjas nešioja plastmasės maišelius, butelius, popieriaus skiautes, mėtosi nustipusių gyvulių kaulai. Mat maita niekas nepasirūpina – geriausiu atveju nustipęs gyvulys nutempiamas į šoną. Daugelis maitų plūduriuoja upėse.
„Įdomiausia, kad ten laisvai, nesipykdamos, sugyvena šešios bendruomenės – žmonių, karvių, beždžionių, kiaulių, šunų ir paukščių, – pasakoja profesorius. – Ir niekas niekam čia netrukdo, visi telpa.”
Vegetarai
Šernus primenančios kiaulės, kaip ir šventomis laikomos karvės ir šunys, čia vaikšto laisvai, maitinasi iš atvirų kanalizacijos griovių. Karvutės rupšnoja ne tik žolę – suėda popierių, celiuliozę, apgraužia medieną.
Žinia, niekas čia nesikėsina jų pjauti, nes indai – vegetarai. Toje egzotiškoje šalyje lietuviai mėsos parduotuvių nepamatė. „Gyvulių mėsa indams – tas pats, kas mums būtų žmogiena”, – sakė A. Kirkutis.
Indijos gyventojai ne tik vegetarai, bet ir visiški blaivininkai. Švenčiant profesoriaus gimtadienį į ant stalo pastatytą butelį indai žiūrėjo, „it karvė būtų pridariusi vidury stalo”. Per visą viešnagę lietuvaičiai neužtiko ir nė vienos alkoholio krautuvės, nematė geriančių ar išgėrusių. Negeriama ir restoranuose.
„Žmogų ten pripildo kvapai, garsai, šiluma, – svarsto profesorius. – Pas mus to trūksta, butaforinis gyvenimas verčia griebtis stikliuko.”
Chuliganės
Daugiausia rūpesčių žmonėms pridaro beždžionės. Tai tikros chuliganės – tenka saugotis, kad iš rankų neišgriebtų bananų, užšokusios ant krūtinės nepačiuptų akinių.
Regis, jos gudrios. Kad atsiimtų akinius, žmogus perka kitą bananą ir pasiūlo mainytis. Kad gautų saldų vaisių, beždžionė meta pavogtą daiktą. Deja, dažniausiai žmogus nespėja jo pasiimti, nes chuliganės jį vėl pagriebia ir pabėga.
Saugantis nuo beždžionių namai Faridabade grotuoti, o bananų prekiautojai samdo vaiką, kad šis nedorėles atbaidytų su „ragatke”. Šie ir šaudo iš timpos akmenukus visą dieną.
Vertybė – „tortai”
Karvėmis, kurios laikomos šventomis, ir net beždžionėmis labiausiai Indijoje rūpinasi šventieji, kurių čia rasi gausybėje šventyklų.
O „karvės tortai” čia – didžiausias turtas. „Jei tik karvutė padaro, tuoj pribėga indukas, suploja suploja ir ant saulutės padeda. Tai yra kuras, indiška malka, kuri lėtai dega ir daug šilumos duoda”, – pasakojo A. Kirkutis.
Šiais „tortais” nukloti nemaži plotai. Išdžiovinti jie pardavinėjami. Karvių mėšlas panaudojamas ir kitais tikslais, iš jų daromi smilkalai. Lietuviams teko užfiksuoti net iš mėšlo nulipdytas nemažas būdas.