Manoma, kad susikurti legendai apie karštakošį Panevėžio dramos teatro įkūrėją padėjo ne tik jo talentas, bet ir sugebėjimas… nesikarščiuoti.
Lygus, lyg ant delno padėtas Panevėžio kraštas niekada negarsėjo legendomis. Čionykščių žmonių gyvenimo būdas irgi daugmaž aiškus – kraštiečių, apie kuriuos būtų pasakojamos legendos, taip pat neturime. Todėl mums, panevėžiečiams, bene mįslingiausi yra dvarininkas Čičinskas, kone prieš keturis šimtus metų neva su visu dvaru netoli Panevėžio prasmegęs į žemę, ir režisierius Juozas Miltinis. Jo šimtąjį jubiliejų švęsime ankstyvą šių metų rudenį. Kaip susikūrė Čičinsko legenda ir kiek yra tiesos pasakojimuose apie šį žmogų, jau vargu ar kas beatseks. O Panevėžyje įkurto Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė įsitikinusi, kad viena iš Miltinio mįslingumo paslapčių – savotiškas jo paslaptingumas.
Skirtingai nuo šių dienų dėmesio ištroškusių politikų, kurie, išgirdę jiems nepalankią informaciją, tuoj skuba ją neigti, konfliktuoti su informacijos skleidėjais, vadinti juos „tupais runkeliais”, grasinti teismais bei įvairiomis kitokiomis sankcijomis, Miltinis niekada nepuldavo ne tik neigti, bet ir komentuoti kokios nors apie jį paskleistos informacijos. Tai žmones glumino, šie nežinodavo, tikėti informacija ar ne, imdavo ją aiškintis, komentuoti ir persakinėti savaip. Tačiau nė vienas nebūdavo tikras tuo, ką išgirdo. Taip susikūrė Miltinio – talentingo meninininko, mėgstančio iššūkius, konfliktiško, žmonių likimus griaunančio, bet drauge juos išaukštinančio kūrėjo fenomenas, jo legenda.
Įdomu tai, kad Miltinis buvo ne tik nuostabus režisierius, bet ir puikiausias vadybininkas, ir tai derėjo tarpusavyje. Yra liudijimų apie tai, kad Miltinis, dar jaunuolis gavęs nereikšmingus vaidmenis teatro scenoje, draugams duodavęs pinigų ir prašydavęs už juos nupirkti ir po vaidinimo jam viešai įteikti gėlių. Taip jis norėjo būti pastebėtas. Neabejotina, kad ne vien režisieriaus talentas, bet ir vadybininko gabumai vėliau Miltiniui padėjo jo paties Panevėžyje įkurtą teatrą paversti vienu žinomiausių visoje Sovietų Sąjungoje.
Mikelinskaitė pasakoja, kad žymusis režisierius, jei nebūtų tapęs menininku, gal būtų tapęs vienuoliu. Tam buvo pagrindo. Viekšniuose augęs ir ten mokslus ėjęs būsimasis režisierius paskutinę gimnazijos klasę ketino baigti Kaune. Būdamas neturtingų tėvų vaikas jis išsirūpino galimybę nemokamai mokytis Kauno jėzuitų gimnazijoje. Patekusį pas jėzuitus jį taip paveikė vienuoliška atmosfera, kad jaunuolis pasinėrė į didžiausią asketiškumą, netgi miegodavo po galva pasidėjęs akmenį. Tačiau paaiškėjo, kad Miltinis pajėgus apriboti tik kūno poreikius. Įsprausti savo dvasios į jėzuitiškąjį režimą jam nepavyko. Nepritapęs prie gimnazijos siūlomos tvarkos, po kelių mėnesių buvo iš jos išmestas. Tada prasidėjo jo, menininko, gyvenimas. Likimas lėmė, kad po vaidybos studijų Kaune ir Paryžiuje Miltinis atvyko į Panevėžį kurti naujo teatro.
Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė atkreipia dėmesį, kad apie šį žmogų surinkta medžiaga liudija jį buvus itin plačių pažiūrų, domėjusis labai įvairiomis meno, mokslo, psichologijos, filosofijos, net ezoterijos sritimis, mokėjus ne vieną užsienio kalbą. Tačiau dokumento, liudijančio apie kokius nors baigtus mokslus, Miltinis taip ir neturėjo. Įvairiose Paryžiaus mokyklose, tarp jų ir įvairiausiose studijose, ir prestižiniame Sorbonos universitete, jis klausėsi tik tų paskaitų, kurios jam būdavo įdomios, bet nelankydavo būtinų diplomui gauti. Ir vėliau, tampantis ar jau tapęs legenda, jis nesiskaitydavo su diplomuotais ir užimančiais postus veikėjais, jei tik pajusdavęs šių ribotumą. Tačiau nepaisant jo elgesio ir kitiems metamų iššūkių, Miltinis visiems buvo tapęs neginčijamu autoritetu. Jo nekentė, jo bijojo, bet drauge jį gerbė ir nuoširdžiai garbino.