Vilniaus TEO moterų krepšinio komandą papildžiusi juodkalnietė Milica Dabovič nori kuo greičiau pamiršti Rusijoje išlietas ašaras ir vėl žaisti krepšinį
Po Naujųjų metų į Vilniaus TEO moterų krepšinio komandą atvykusi 24 metų 175 cm ūgio buvusios Serbijos ir Juodkalnijos rinktinės gynėja Milica Dabovič naujoje ekipoje nori parodyti, ką iš tiesų sugeba. Pirmoji 2006-2007 metų sezono dalis įžaidėjai buvo itin sunki. Krepšininkė sezoną pradėjo žvaigždžių perpildytoje Maskvos srities „Spartak” ekipoje, tačiau aikštėje pasirodydavo labai retai. Jaunesnės ir mažiau žinomos žaidėjos turėjo atiduoti duoklę vardą Europoje ir JAV jau senokai išsikovojusioms krepšininkėms.
Norėjo ištrūkti
Iš krepšininkų šeimos kilusi M.Dabovič tvirtina, kad šį sezoną didžiausia jos svajonė – patekti į Eurolygos finalo ketverto varžybas: „Padarysiu bet ką, kad ten atsidurtume.” Ateityje krepšininkė norėtų rungtyniauti vienoje komandoje su savo 17-mete seserimi, dabar rungtyniaujančia tėvynėje.
– Kaip jaučiatės Vilniuje?
– Čia jaučiuosi puikiai. Labai gražus ir nuostabus miestas bei klubas. Tikrai nesitikėjau to, ką dėl manęs padarė šie žmonės (TEO vadovai – aut.). Po 3 mėnesių pertraukos vėl galiu žaisti krepšinį, Vilniuje man sudarytos puikios sąlygos. Puikias gyvenimo sąlygas turėjome ir Maskvoje – kiekviena žaidėja gyveno atskirame name, turėjo vairuotoją ir vertėją, bet aš norėjau žaisti.
– Kodėl Maskvoje jums teko trinti atsarginių žaidėjų suolą?
– „Spartak” ekipoje yra daugybė žvaigždžių, o man sakė, jog esu jauna ir mano laikas dar ateis. Trenerei manęs nereikėjo, ji neleisdavo man rungtyniauti per Eurolygos ir Rusijos lygos varžybas, negalėdavau net normaliai treniruotis. Prasidėjus treniruotei apšildavome, o kai žaisdavome penkios su penkiomis, visada sėdėdavau ant suolo. Nežinau, kodėl taip būdavo. Buvau labai nusiminusi, verkdavau kiekvieną dieną, mano padėtis buvo labai kvaila, dar niekada gyvenime taip nesijaučiau.
– Kodėl nusprendėte pasirinkti Vilnių?
– Man nebuvo svarbu, kur važiuoti iš Maskvos. Norėjau vykti ten, kur galėsiu žaisti, o ne sedėti ant suolo. TEO komanda norėjo mane matyti Vilniuje. Lietuviai paskambino „Spartak” savininkui Šabtajui Kalmanovičiui, ir jis suteikė man galimybę atvykti čia bei žaisti.
– Kuo TEO komanda skiriasi nuo „Spartak” ekipos?
– „Spartak” yra didelė ir labai turtinga komanda. Ji yra visiška priešingybė TEO ekipai. Rusijos komandoje rungtyniauja daugybė žvaigždžių, kiekviena jų žaidžia individualiai, nekreipdama dėmesio į komandos interesus ir galvodama tik apie savo atlyginimą. Treniruotės ten taip pat nebūdavo intensyvios. Tačiau komanda Eurolygos A grupėje per pirmąjį etapą pralaimėjo tik kartą, nes turi geriausias žaidėjas pasaulyje. Būtų gėda, jeigu jos nelaimėtų. Čia treniruotės visiškai kitokios. Turime žvaigždžių, bet jos visos žaidžia kartu, viena už visas ir visos už vieną. Tai yra puiku.
– Ar norite ką nors įrodyti savo buvusiai komandai?
– Ne, nenoriu nieko įrodyti, nes žinau, kas esu. Puikiai žinau, kokia esu stipri ir kaip galiu rungtyniauti. „Spartak” trenerė žinojo, ką galiu, bet kažkodėl manęs neleisdavo į aikštę. Neįsivaizduoju tokio jos sprendimo motyvų.
Vienintelis mano tikslas – patekti į Finalo ketverto varžybas. Kai 2005 metais žaidžiau Jekaterinburgo UMMC komandoje, buvau geriausia įžaidėja visoje Rusijos lygoje. Buvau žvaigždė, mane visi mylėjo. Kai prisimenu tą ir šį sezoną, noriu verkti. Pirma sezono dalis buvo labai prasta, tiesiog neįtikėtina. Prisimenu Šabtajų ir gerbiu jį. Norėčiau ten grįžti, bet ne pas tą pačią trenerę.
Įžaidėjų šeima
– Kokia esate krepšinio aikštėje?
– Mėgstu kautis iš visų jėgų, tai mane krepšinio aikštelėje veda į priekį. Mėgstu atakuoti krepšį, kovoti dėl kamuolių, atlikti perdavimus, svarbiu momentu įmesti baudas. Mėgstu daryti viską, kas veda komandą į pergalę. Krepšinis – mano didžioji aistra.
– Per debiutines savo rungtynes TEO komandoje su Krokuvos „Wisla Can-Pack” mačo pabaigoje pataikėte labai svarbius baudų metimus.
– Taip, bet prieš tai keliskart buvau prametusi. Tuomet labai supykau ant savęs. Pabaigoje pataikiau keturis baudų metimus iš keturių – buvau devintame danguje.
– Esate kilusi iš krepšininkų šeimos. Papasakokite apie ją.
– Mano šeimoje visi žaidžia krepšinį. Turiu dvi seseris ir brolį, visi jie žaidžia krepšinį. Mano tėvas yra moterų komandos treneris. Jis mane treniravo 10 metų ir išmokė žaisti krepšinį. Šiuo metu jis treniruoja mano jaunesnę seserį. Ji yra 17 metų, rungtyniauja įžaidėjos pozicijoje ir yra tokia pat žvaigždė, kokia aš kažkada buvau. (Šypsosi.) Mano dvidešimtmetis brolis taip pat žaidžia gimtinėje, tačiau jam būtų geriau atvykti į Lietuvą. Čia jis turėtų geresnes galimybes tobulėti. Jis taip pat yra įžaidėjas, 190 cm ūgio, gerai meta tritaškius. Visa mūsų šeima – įžaidėjai.
– Daugelis krepšininkių svajoja patekti į WNBA. Jūs irgi?
– Ne, apie WNBA nesvajoju, nors ir turėjau pasiūlymų ten išvykti. Man nepatinka WNBA propaguojamas žaidimo stilius. Noriu žaisti Europoje, vieną dieną noriu tapti Eurolygos čempione. Noriu dar pagerinti savo žaidimą ir vieną dieną atsidurti vienoje komandoje su savo seserimi.