Ginčas tarp Seimo ir Valstybės saugumo departamento (VSD) nesibaigia. Seimo pozicijos gynėjai iškelia tarsi nepaneigiamą argumentą – Lietuva yra parlamentinė respublika, dėl to bandymas priešintis bet kuriems Seimo reikalavimams yra maištas prieš valstybės sandarą. Taigi VSD, jo vadovai yra maištininkai. Iš tikrųjų – baisus kaltinimas. Kai visuomenė gąsdinama tuo, kad jai gresia atsidurti policinėje, saugumo kontroliuojamoje valstybėje, panašioje į tą, kurioje jau esame buvę ir kurios „malonumus” esame išbandę ant savo kupros, kas neišsigąstų? Ar visuomenei nekiltų visiškai pagrįstas pasiryžimas gintis, priešintis, reikalauti sutramdyti tą baisų, grėsmingą saugumą ir savo pasitikėjimą atiduoti išmintingam, demokratines vertybes ir parlamentinę santvarką ginančiam Seimui? Tačiau pagalvokime, ar visi tie gąsdinimai yra pagrįsti? Nepretenduoju būti originali, remsiuosi samprotavimais, vienaip ar kitaip jau išsakytais žiniasklaidoje. Bet vis dėlto norisi juos susumuoti.
Be abejo, Lietuva yra parlamentinė respublika. Tačiau tai nereiškia, kad virš Seimo – tik dangus, kaip kartais reikšmingai pasakoma. Visose demokratinėse valstybėse ir visiems galioja įstatymo viršenybės principas, ir ten nėra, net negali būti tokios savivalės, kokią dabar matome Lietuvoje, kai Seimas nepaiso net aukščiausiojo įstatymo – tautos referendumu patvirtintos Konstitucijos. Ir ne mėlynas dangus yra virš Seimo ar prezidento, o tik Konstitucija ir įstatymai, kurių laikytis privalu Seimui, prezidentui, Vyriausybei ir mums, piliečiams. Tad ar Seimas gali būti teisus, reikalaudamas ko nors, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, kaip atsitinka dabar, kai jis nori, jog būtų paviešinta operatyvinė medžiaga? O gal ta medžiaga suinteresuoti verslininkai, prieš kuriuos VSD rengia bylą, kaip neseniai per vieną televizijos forumą samprotavo žurnalistas? Galbūt jiems svarbu, kad tokios bylos būtų sužlugdytos, o politikai sąmoningai arba nesąmoningai VSD niekinimu vykdo būtent jų užsakymus?
Ar jau pamiršo tie patys Seimo pozicijos gynėjai, kaip susidarė dabartinė parlamento dauguma? Kokiais metodais buvo viliojami, mulkinami, o kartais ir perkami rinkėjai? Ne kartą nauji seimūnai yra šiurpinę parlamentinės kompetencijos stoka ir apskritai neišprusimu. O ir šiaip dabartinio Seimo darbas nepasižymi gera kokybe. Ko vertas kad ir netolimos praeities poelgis, kai Seimas nurėžė policijos darbuotojams pensijas ir čia pat prisipažino padaręs tai per neapsižiūrėjimą bei neįsigilinimą. Juk dar palyginti visai neseniai neva parlamentarizmo saugotojai kuo karščiausiai reikalavo nesudarinėti jokių koalicijų ir sąjungų su „darbiečiais” bei paksininkais, o dabar būtent jų balsais remiantis reikalaujama VSD vadovo galvos.
Nenoriu pasirodyti beatodairiška Arvydo Pociaus gynėja. Jis pridarė klaidų ir netinkamai pasielgė ne kartą, tačiau tai parodė tik viena – tas žmogus nėra diplomatas. Žinoma, tai trūkumas, bet valstybės saugumo vadovui – ne esmingiausias. Niekas, regis, neabejoja, jog departamentas turi būti reformuotas. Tačiau tokia reforma ir taip vyksta – negirdėti, kad kas nors būtų tai paneigęs. Tad ar nėra teisus prezidentas, priėmęs Pociaus atsistatydinimą ir be didelės skubos ieškodamas jam įpėdinio? Ar geriau verstis per galvą ir skirti į atsakingas pareigas bet ką, tarsi iš tikrųjų dangus griūtų?