Ar praūžusios audros buvo dosnios klaipėdiečiams gintaro „žvejams”, taip ir nepavyko iki galo sužinoti. Girdamiesi praėjusias naktis išgriebtais gintarų kiekiais, jie prityla paklausti apie uždarbį.
Kai kurie gintaro rinkimu besiverčiantys žmonės prie molo budi jau kelios dienos, ateina čia ir naktį. Nelinkę atvirauti vyrai, daugiausia melnragiškiai, pasakojo, kad sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, vėjo krypties ar vietos. Paros laikas esą ne toks svarbus.
Beveik penktą dešimtį savotiška gintarų žvejyba užsiimantis Vincas tik mojo ranka, paklaustas apie laimikį. Jei vėjas stipresnis, tai, žiūrėk, kryptis pasikeičia. Niekinėmis jis vadino ir dabartines audras.
„Jei duoda, tai traukiam… Neptūno reikia klausti, kodėl gintarų nemeta”, – siūlė Vincas.
Gerokai mažesnę patirtį turintis Česlovas gyrėsi, kad per penkerius metus didžiausias, kokį pavykę išgriebti, gintaro gabalas svėręs beveik puskilogramį.
Pasak Česlovo, prieš porą metų pavykdavo daugiau ir didesnių gintaro gabalų išgriebti. Prieš kelerius metus siautęs „Ervinas” buvęs kur kas dosnesnis. Jei anksčiau visas laimikis sverdavo ir po 20 kilogramų, tai štai praėjusios nakties nesiekė nė dešimties.
Česlovui antrino Alfonsas – esą gerą ir kokybišką gintarą vis sunkiau rasti. Nors lyg paneigdamas šiuos žodžius pro šalį ėjęs vyras po nosim kyštelėjo didžiulį gintaro gabalą.
Palangiškis Feliksas, priešingai nei uostamiesčio gintaro rinkėjai, sakė: „Jei gintarus jau ir turguje pardavinėja, tai turbūt praėjusios audros buvusios ne tokios šykščios”. Pasak jo, norint prisirinkti gintarų, tereikia į Šventąją nuvažiuoti.
Česlovas žinovo tonu dėstė, kad visas mūsų pajūryje randamas gintaras atitenka į užsieniečių, daugiausia vokiečių, rankas. Jie neva ne tik labiau įvertiną Baltijos gintarą, bet ir daugiau už jį moka.
Smulkesnio ir prastesnio gintaro gabaliukai kainuoja apie 60 litų, didesni ir sunkesni – nuo kelių šimtų iki tūkstančio. Anot Česlovo, vienas gramas įvertinamas 4 litais.
Gintaro apdirbimu ir dirbinių gamyba užsiimančios įmonės Palangoje atstovas Feliksas sakė, kad jūros išmetamų gintarų kiekis kainai įtakos neturi. Ji esą vienoda tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tačiau konkrečių įkainių nepanoro nurodyti. Galutinė suma priklausanti ir nuo pardavėjų sugebėjimo derėtis.
Tiesa, jūros gintaras šiek tiek brangesnis nei kasamas Kaliningrade, nes su jūros nugludintais gintarais būna mažiau darbo. Kai kuriuos jų esą iškart ant kaklo gali kabinti.
Vietinio gintaro Klaipėdoje nė su žiburiu nerasite, tikino prie šiaurinio molo sutikti vyrai. Tai, kad vis daugiau dirbinių daroma iš atsivežto gintaro, Feliksas paaiškino tuo, kad vietinio nėra itin daug, o ir to paties kasmet mažėja.
Beje, nė vienas pajūryje kalbintų vyrų neprisipažino gintarą gaudąs komerciniais sumetimais – esą labiau dėl azarto ar žvejybinių interesų vedami. Kai kurie buvę užkietėję žvejai sakė vieną pomėgį pakeitę kitu – užuot gaudę žuvį susidomėjo gintaru.