Neseniai dar nepažinta skaitmeninė technika dabar tampa įprasta ir reikalinga. Iki 2008 metų pavasario tikimasi baigti projektą ir tuomet bibliotekų, archyvų, muziejų paveldo vertybes galėsime apžiūrėti virtualioje erdvėje.
Naujiems informacijos masyvams formuoti ir paslaugoms kurti jau taip pat naudojami skaitmeninimo procesai. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gavus 13,3 mln. litų paramą specialiam didžiuliam Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos ir jos partnerių – Lietuvos dailės muziejaus bei Lietuvos archyvų departamento – projektui „Integralios virtualios bibliotekų informacinės sistemos sukūrimas” įgyvendinti prasidėjo praktinis darbas.
Informacinis lobis
Nacionalinė biblioteka užsibrėžė įtraukti į laikmenas 3 327 654 rankraščių, leidinių, dokumentų puslapius, kitaip sakant, sukaupti tokį duomenų banką. Projekto partneris Lietuvos archyvų departamentas numatė įtraukti į laikmenas 180 tūkst. dokumentų iš 36 saugomų fondų. Lietuvos dailės muziejus taip pat rūpinasi, kad dailės paveldas – grafika, akvarelė, liaudies menas, tapyba, žemėlapiai, fotonegatyvai, brėžiniai, tekstilės, keramikos, skulptūros kūriniai – patektų į kuriamą elektroninį duomenų banką. Muziejus numatęs taip užfiksuoti 98 tūkst. kultūros ir meno objektų. Visas šis informacinis lobis bus sukauptas ir saugomas centriniame Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos serveryje. Tačiau ir projekto partneriai laikys tuos pačius duomenis, jais naudosis ir turės savo portaluose, sukurtuose puslapiuose. Iš viso bibliotekų, archyvų, muziejų elektroninių duomenų banke bus per 3,605 mln. objektų.
Kaip tai daroma?
Viskas vyksta ne taip jau paprastai. Lietuvos dailės muziejus subūrė devynių specialistų grupę, skyrė, suremontavo darbo patalpas, iš ES lėšų nupirko reikalingą techniką. Jos rinkinyje – ir unikalus, vienintelis Baltijos šalyse nuskaitymo aparatas „Cruse”. Nuo praėjusių metų birželio pradėta projektą įgyvendinti. Įėjęs į šiuos kabinetus pamatai prie kompiuterių ekranų, prie dailės kūrinių lakštų, išklotų ant stalų, palinkusius žmones. Čia dirbanti inžinierė Irena Aleksienė, nuskaitanti duomenis, sakė: „Štai esu pasiklojusi puikų senosios grafikos lakštą. Kai jį nuskaitau, tiksliau – aparatas nuskaito, gautą atvaizdą turiu sutvarkyti, kad nebūtų pasviręs, proporcingi būtų pakraščiai. Keliama ir daug kitų reikalavimų”. Kaip čia sakoma, kad „monitorius susikalbėtų su skaitytuvu”. Taip dirbama su nedidelio formato kūriniais. Dar sudėtingiau nuskaityti didžiules tapybos drobes ar kitus 1,5×1 m kraštinių objektus. Tokie klojami, lyg ligoniai guldomi, ant plataus, ilgo stalo, virš kurio tarsi operacinėje pakabintas mįslingas prietaisas. Paveikslas slenka, o viršuje įtaisyta budri akis nuskaito ne tik spalvas, jų niuansus, bet ir, kaip aiškina čia dirbantis Vaidotas Aukštaitis, faktūrą, jei būtina. Su dar didesniais, tarkim, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslais, kuriuos galėtų pakelti kokie šeši vyrai ir kuriems paguldyti reikėtų pusės gero kambario, dirbama vėl kitaip. Čia savo meistrystę parodo muziejaus fotografas Antanas Lukšėnas, ieškantis geriausios vaizdo kokybės. Sistemos programuotojas Povilas Korla sutvarkytus atvaizdus sudeda į serverį. Jau senokai dirba ir atskirų dailės kūrinių rinkinių saugotojai-menotyrininkai. Jie, tikriau – jos, nes čia susiklostė moterų viešpatija, kruopščiai tvarko muziejaus rinkinių duomenų bazę, aprašo objektus. LDM direktoriaus pavaduotoja Loreta Meškelevičienė, kitų vadinama šio projekto generaline stratege, teigia, jog įgyvendinant naują projektą jau rengiama programinė įranga, paskui bus kuriama elektroninė paveldo duomenų bazė. Tada aprašai arba objektų informaciniai pasai, kurie ir iki šiol kaupti muziejuje, drauge su vaizdu pateks į centrinį serverį.
Apimtis, tempas, patirtis
Dailėtyrininkė, muziejaus skaitmeninimo centro vadovė Aldona Tamonytė pasakoja, kad nuo praėjusio birželio iki metų pabaigos jau nuskaityta ir sutvarkyta, įvesta į serverį per 43 tūkst. dailės paveldo, archyvo, bibliotekos objektų. Virtualioje bibliotekoje vartotojas ne tik matys patį eksponatą, jo vaizdą, bet ir glaustą informaciją. Dirbant atsirado proga patikrinti visus muziejaus fondus ir ištaisyti inventoriniuose dokumentuose įsivėlusias klaidas. Juk kūriniai aprašyti visokiais laikais, tad keitėsi žodynas, buvo tikslinamos datos ir kita. Kompiuteris pats nurodo atsiradusius pasikartojimus. „Galima padaryti viską, ką užsibrėžėme, – tvirtina Tamonytė, – nors darbo krūvis labai didelis. Juk rinkinių saugotojams kiti darbai taip pat nesustoja. Rengiamos parodos, jų aprašai, būsimų leidinių tekstai”. Taigi dailės paveldo skaitmeninimo darbai jau įsibėgėję, kaupiama patirtis. Iš pradžių jos stigo, teko gaišti, taisyti klaidas. Dabar darbo tempas sklandus.
2008 metų pavasarį šį projektą numatoma baigti. Visi, kas tik panorės, Lietuvoje ar esantieji užsienyje be kliūčių galės apžiūrėti ir gauti informacijos apie mūsų atminimo institucijose – bibliotekose, muziejuose, archyvuose – saugomas kultūros paveldo vertybes. Tai bus naudinga ir Lietuvos kultūros paveldo sklaidai pasaulyje.