Medikai siūlo keisti donorystę reglamentuojantį teisės aktą, kad būtų galima išgelbėti daugiau žmonių gyvybių
Vienas inkstų transplantacijos pradininkų Lietuvoje profesorius Balys Dainys kviečia visuomenę į diskusiją dėl organų donorystės įstatymo pakeitimo. Jis siūlo įteisinti sutikimo prezumpciją: kas prieštarauja organų donorystei ir nesutinka, kad jo organai po mirties būtų paimti, turi apie savo nesutikimą oficialiai pranešti Nacionaliniam organų transplantacijos biurui (NOTB). Visi kiti, apie prieštaravimą organų donorystei nepranešę žmonės, po mirties būtų laikomi potencialiais donorais ir artimųjų sutikimo panaudoti jų organus transplantacijai nereikėtų.
Miršta nesulaukę
Profesoriaus B.Dainio siūlymas nėra precedentas. Tokį variantą prieš beveik dešimt metų rengiantis priimti Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą siūlė Kauno medicinos universiteto (KMU) Kardiochirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis, atliekantis širdies persodinimo operacijas.
„Dėl netobulo įstatymo, leidžiančio dėl mirusiojo organų paėmimo apsispręsti jo giminėms, mes prarandame daugiau nei pusę donorų. Pusė mūsų pacientų, kurie buvo įrašyti į eilę, mirė belaukdami donoro širdies, – teigė profesorius R.Benetis. – Žmogus gyvena visuomenėje, naudojasi jos privilegijomis ir už tai visuomenei galėtų atsilyginti donoryste. Prioritetu turėtų būti visuomenės interesas, ypač tokios, kuri turi tik 3 milijonus gyventojų, o ne potencialaus donoro artimieji, kurie nusprendžia organų likimą. Pavyzdžiui, Čekijoje neklausiama mirusiojo artimųjų dėl organų panaudojimo transplantacijoms ir ten dėl to nekyla problemų. Manau, kad ir Lietuvoje galėtų būti priimtas toks įstatymas. Kad tai įvyktų, visuomenė turi būti subrendusi ir suprasti įstatymo esmę ir prasmę. Kol kas aš abejoju, ar Lietuvos žmonės, politikai bus pribrendę tokiam sprendimui.”
Pribrendo laikas diskusijai
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Nefrologijos ir urologijos centrų profesorius konsultantas Balys Dainys mano, kad Lietuvos visuomenė pritartų įstatymo pakeitimui.
„Organų transplantacijos Lietuvoje vyksta nuo 1970 metų ir visuomenė apie transplantaciją žino tikrai nemažai, ji nėra abejinga ligonių skausmui, – „Kauno dienai” tvirtino profesorius B.Dainys. – Pribrendo reikalas pradėti diskusiją apie donorystę reguliuojantį įstatymą ir įgyvendinti progresyvias nuostatas. Juo labiau kad daugelyje Europos šalių seniai veikia įstatymai, numatantys, kad po mirties imant organus persodinimui pirmiausia būtų atsižvelgiama į paties žmogaus valią.”
Belgijoje, Ispanijoje, Austrijoje, kitose valstybėse įteisinta sutikimo prezumpcija: oficialiai nepareiškę savo nesutikimo tapti donorais šių šalių piliečiai tampa potencialiais donorais. Jų artimieji tik informuojami apie tai.
NOTB duomenimis, šiuo metu Lietuvoje širdies persodinimo operacijos laukia 24 pacientai, širdies ir plaučių komplekso – 8, inkstų – 320, ragenų – 387, kepenų – 19 ligonių.
Per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje iš 509 potencialių donorų tik 223 donorų organai buvo panaudoti. Medikų teigimu, apie trečdalis potencialių donorų prarandama dėl artimųjų prieštaravimo dovanoti mirusiojo organus transplantacijai, nors paties mirusiojo valia nėra žinoma.
Per 2000-2006 metus daugiausiai donorų parengė KMUK – 85, Vilniaus greitosios pagalbos ligoninė – 43, Panevėžio ligoninė – 33, Šiaulių ligoninė – 23, Klaipėdos – 15.
Per šį laikotarpį Lietuvoje iš viso atlikta 37 širdies, 9 kepenų, 410 inkstų ir 230 ragenų transplantacijų.
Propaguojama akcijomis
Iki 2000 metų vasaros persodinti mirusio žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų sutikimą. Dabar pagal Lietuvos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, turi teisę pareikšti raštu apie sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai. Žmogus gali kreiptis į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildyti specialią formą. Ją gydymo įstaiga išsiunčia į NOTB, kuris šiuos duomenis įrašo į Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų (laukiančiųjų transplantacijos) registrą, o žmogui išsiunčiama Donoro kortelė.
Ši informacija yra konfidenciali, asmuo bet kada gali pakeisti savo sprendimą dėl sutikimo ar nesutikimo. Mirus žmogui, kuris gyvas būdamas nepareiškė savo valios minėta tvarka, jo organus transplantacijai galima paimti tik sutikus artimiesiems.
Daugiausiai žmonių pareiškia norą įsigyti donoro kortelę donorystę propaguojančių akcijų metu, kurias organizuoja medikai ir ligonių organizacijos. Šiuo metu savo sutikimą po mirties tapti donorais yra pareiškę ir įsigiję Donoro korteles 6317 Lietuvos gyventojų. Iš jų 62 proc. – moterys, 38 proc. – vyrai. 27 žmonės yra užregistravę savo nesutikimą, kad po mirties jų organai būtų naudojami transplantacijai.
NOTB duomenimis, nuo 2000 metų, kai buvo įteisinta Donoro kortelė, nė vienas ją užpildęs asmuo netapo donoru.
NOTB direktorė Asta Kubilienė teigia, kad daug žmonių pritaria donorystei, aktyviai domisi Donoro kortelės įsigijimu ir juos piktina sudėtingas kortelės įsigijimo kelias. „Tai leidžia manyti, kad pradėjome žengti keliu, kai ateityje nebereikės Donoro kortelės ir prieisime prie kitokio donorystės modelio. Manau, kad visuomenė pribręs įstatymo pataisoms. Be to, turėtų būti ne tik pakeistas įstatymas, bet priimtas visas paketas papildomų teisės aktų, kad būtų apsaugoti ir gydytojai nuo nepagrįstų pretenzijų”, – sakė A.Kubilienė.
Laukia permainų
„Norint gauti Donoro kortelę, tenka praeiti ilgu biurokratiniu keliu, – tvirtino Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis” vadovė Ugnė Šakūnienė. – Jei siūloma įstatymo pataisa bus priimta, tai būtų įgyvendinta laukiančių organų persodinimo ligonių svajonė. Tačiau ir toliau reikėtų šviesti visuomenę donorystės klausimais.”
Profesorius B. Dainys mano, kad įstatymo pakeitimas suaktyvintų donorystę. „Dauguma žmonių pritaria donorystei, tačiau tik labai nedaugelis įsigijo Donoro kortelę, nes veikia žinomas psichologinis faktorius: jei žmogus pritaria kam nors, tai paprastai jis apie tai nekalba, savo nuomonės nedeklaruoja, – tvirtino profesorius B.Dainys. –
Žmogus būna aktyvesnis, kai jis su kuo nors nesutinka – tuomet aktyviai reiškia nuomonę. Todėl, pataisius įstatymą, manau, nenorintieji po mirties tapti donorais oficialiai užregistruotų savo nesutikimą, o visiems kitiems nereikėtų rūpintis, kaip gauti Donoro kortelę”.
Profesorius B.Dainys į viešą diskusiją dėl donorystę reglamentuojančio įstatymo koregavimo kviečia teisininkus, bioetikos specialistus, dvasininkus, visą visuomenę.
KMU Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Vytautas Kuzminskis įsitikinęs, kad įstatymo pataisa pasitarnautų ir transplantacijos procesui, ir žmonėms, kuriems paprastai artimojo mirties akivaizdoje psichologiškai būna sunku apsispręsti, ar dovanoti organus transplantacijai.
„Nežinau, kaip į tokį pasiūlymą reaguos Lietuvos visuomenė, – svarstė profesorius V.Kuzminskis. – Net ir tose šalyse, kuriose įstatymai leidžia neklausti artimųjų sutikimo paimti mirusiojo organus persodinimui, vis tiek klausiama jų nuomonės”.
Ilgas laukimas – pražūtingas
Inkstų transplantacijų iki šiol atliekama daugiausiai, tačiau donoro organo laukti gali tekti iki 8 metų, o dėl ilgai trunkančios dializės gali atsirasti komplikacijų, kurios užkirs kelią transplantacijai.
Medikai pažymi, kad transplantacija ne tik pagerina ligonių gyvenimo kokybę, bet netgi taupo visuomenės lėšas. Pavyzdžiui, vieno ligonio dializavimas vienus metus kainuoja apie 56 tūkstančius litų, o inksto transplantacija – 32-40 tūkstančių litų. O juk ligoniai dializuojami po keletą metų ir net daugiau nei dešimtmetį.
Donorystė suteikia gyvenimo viltį nepagydomai sergantiems ligoniams, tačiau ilgos organų transplantacijos laukiančiųjų eilės liudija, kad donorų trūksta. Vieno donoro dėka gali būti išgelbėtos net septynios gyvybės – persodinant du inkstus, kepenis, širdį, ragenas.
Taip, organu aukojimas yra labai, labai svarbi ir neikainuojama dovana.
Istatymai / nurodymai ir legalumas organu emimui, ir davimui turi buti labai aiskus, zmonems lengvai suprantamas, kad nereiketu advokato pagalbos suprasti kas ten parasyta……Ar tai padidins donoru gausuma??? labai abejoju. MOKSLAS, MOKSLAS ir MOKSLAS yra pagrindas.
Man tenka kas metai kelis men. pagyventi grazioje Lietuvoje. Tenka susitikti su daug ivairiu zmoniu. Pastebejau, kad lyg truksta pagarbos vieni kitiems,zmogaus ivertinimo, supratimo vienas kitu. Daugumoje zmones yra pikti ir nusivyle dabartiniu gyvenimu. Zinoma, uz tai yra kalta Lietuvos labai bloga valdzia / mafija.
Kad zmones tikrai suprastu ka reiskia sutikti buti donoru,tai reikalingas MOKSLAS, MOKSLAS, MOKSLAS.
Jeigu jus profesoriau ir kiti hirurgai, ir med. daktarai norite tueti istatyma, per kuri galesite be sutikimo asmens ar jo seimos nario naudoti organus, tai kas jus esate……..????
Lietuvos medikai, gerai kad rupinates kaip padidinti donoru skaiciu.
Idomu kiek tu ligu butu galima isvengti jeigu zmones turetu tinkama gydyma? Daktarai turite skatinti zmones tikrinti svikata kas metais, o nelaukti kada ateina su isisnejusiom ligom.Dabar, jeigu daktaras ir nustato ligos stovi, bet ligonis neturi uz ka nusipirkti vaistu.
Daktarai, geriau padarykite perversma visos medicinos istatyme. Tikrai sumazes donoru pareikalavimas.