Į Valstybinio jaunimo teatro sceną „Arklio Dominyko meilė” atkeliavo prieš metus, tačiau jos populiarumas tarp mažųjų ir suaugusių žiūrovų neslūgsta, bilietų ilgokai tenka palūkėti
Teatre papuolė sėdėti krūvoj su nenuoramom berniūkščiais – matyt, mokytoja buvo kitame šone, tarp mergaičių. Pamaniau: na, dabar tai jau bus! Teks griebti pasiučiausią už apykaklės ir klausti: iš kokios tu mokyklos?
Tarsi du spektakliai
Bet jie visi sėdėjo ramiai, gyvai reaguodami į didelį laukinį arklį Dominyką, visą spektaklį arkliškai dirbantį, arba sparčiai kintančius įvykius, net pokyčius planetoje. Kartais vienas kitam pusbalsiu, nesivaržant pasakydami: tikrai gražus spektaklis! Mano viena ausis buvo atsukta į sceną, kita ausis ir akis stebėjo tuos berniūkščius. Šitaip nušoviau iš karto du zuikius: mačiau ir girdėjau du spektaklius. Tačiau su berniukų įvertinimu „gražus spektaklis” negalėčiau sutikti. Jiems žodis „gražus” tikriausiai turi ir kitų prasmių, kurias norėčiau įvardyti. Tai jaukus, margas, žaismingas, spalvingas, pilnas abejonių, prieštaravimų, svajonių ir paslapčių spektaklis. Ir dar – meilės ir ilgesio, kaip ir pats gyvenimas.
Pabaigoje mažesni vaikai sulėkė prie scenos artyn, užgulė ją, tiesė rankeles, čiupinėjo smėlį, degančius žiburėlius. Ir nors arklys Dominykas keletą kartų pasakė, kad pasaulyje niekas nesibaigia, pabaiga atėjo. O vaikai dar taip norėjo pažaisti! Pažarstyti smėlį, palaikyti rankose žiburėlius. Pamėtyti žalią pirštinę – tai yra, eiti gaudynių su varlėmis – puiki režisieriaus išmonė tos pirštinės – varlės.
Nelaukinė širdis
Visą šį labai tikrą ir visai netikrą pasaulį pirmiausiai sukūrė rašytojas Vytautas V.Landsbergis, o scenoje kūrė režisierius Albertas Vidžiūnas. Taip Vilniaus Jaunimo teatre gimė spektaklis vaikams „Arklio Dominyko meilė”. Čia daug veikėjų – gal koks šimtas, bet režisierius pasirinko kokius šešis ar penkis, kuriuos vaidino tik du aktoriai. Režisieriaus kūrybinė mintis, išmonė atsiskleidė labai įdomiai, netikėtai.
Tos varlės, tie čia pat pilami smėlio kalnai, toji nesanti jūra, per kurią ratais plaukia ir plaukia arklys – visa tai vaikams tikra kaip pats gyvenimas. Aktoriai, kaip minėjau, tik du: arklys Dominykas (Gediminas Storpirštis) ir Rugiagėlė (Neringa Varnelytė), kurią režisierius Vidžiūnas paverčia tai beždžionėle Emanuela, tai drambliu, begemotuku ir dar kuo tik reikia.
Tasai didelis laukinis arklys Dominykas, kurio širdis visai nelaukinė, buvo truputį keistas. Ir jo dainelės, ir gitara keistos. Gal todėl jų reikėjo klausytis susikaupus. Jis pats keistas, kad ne verslininkas, kad jam nieko nereikia. Jis turi orą, žemę, saulę – ir jam daugiau nieko nereikia. „Kai nieko neturi, dangų, žvaigždes turi, o svarbiausia – save turi”, – dainavo jis.
Gal būsim kitoki?
Žvilgtelėjau į berniukus – tyli. Vadinasi, mąsto. Savęs ieško, o kai suras, galės palygint su kitais, suprasti, ar turi savo gyvenimo svajonę, tikslą – kaip Dominykas.
Su kokia meile, pasididžiavimu Dominykas sušukdavo: „Lietuva! Į Lietuvą!” Juk visos gėlės, paukščiai, vabalėliai, visi visi augalai bei kiviai, ananasai ir bananai turi savo „Lietuvą” – Afriką. Ir niekur iš jos nenori eiti.
Arklys Dominykas turi save, nes turi Rugiagėlę. Ją myli, pakiša po akmeniu, kad nesušaltų, ir net ryžtasi keliauti į Afriką perduoti giminaičiams linkėjimus nuo Rugiagėlės.
Kaip nemylėti Rugiagėlės! Ji tokia švelni, tokia tyra. Moka ilgėtis ir laukti. Kai ji prisiglaudė prie sugrįžusio iš Afrikos Dominyko, mano kaimynėlių berniukų širdelėse kažkas krustelėjo… O aš pamaniau, kad gal jau pasibaigė grubumo, vulgarumo era, gal visi mokysimės atrasti save kitokius – švelnius, taurius, pasiaukojančius? Ir besiilginčius… Šiame bėgimo, skubėjimo pasaulyje niekas neturi laiko pabūti su vaikais – nei tėvai, nei mokytojai. Tėvai bėga, kad uždirbtų daugiau pinigėlių, mokytojai bėga, nes ministerija vis prigalvoja jiems naujų, dažniausiai nereikalingų darbų. Tarsi į kokią statinę visus sukiša – mokytojus ir mokinius – tegul ten sau makaluojasi, mušasi, keiksmais svaidosi…
Švelnioji Rugiagėlė
Geras tas laukinis arklys, kartais jo net gaila, nors… Nors galėtų būti dar gailiau. Sykiais jis kažkoks pernelyg vienodas, susigūžęs savyje.
Bet jau toji Rugiagėlė! Toji Neringa Varnelytė! Ji tik mirkt – ir jau švelnioji Rugiagėlė. Truputį koketiška, truputį kaprizinga, kaip ir visos mergaitės. O labiausiai truputį gailestinga ir meili. O jau kaip moka apsimesti! Kai apsimetė esanti beždžionė Emanuela, tai berniukai net nepažino – taip ji išsidarinėjo ir visaip vaipėsi. Nieko neprikiši – Rugiagėlė puiki, puikesnė ir būti negali.
Visi čia puikūs. Spektaklis puikus. Ir toji gitara, ir tas smėlis, kuris puikiai byra… Ir tie žiburiukai smėlyje, ir tos varlės.
Šiame spektaklyje svarbiausia mintis – mylėk visus, visiems padėk ir būsi laimingas, nes jausi, kad prasmingai gyveni.
Svarstau: jeigu mokykloje vaikai net per pamokas imtų žaisti teatrą? Namuose perskaitytų kokią knygą, o mokykloje žaistų – šuniukus, kačiukus, vėją, saulę, jūrą… Labiausiai – save. Mokytojai padėtų, pagirtų – tai būtų puiku, ar ne.