Visai nekeista, kad turistus traukia kaskart vis labiau tolstantys sovietiniai laikai. Latviai Vidzemės regione, Cesio rajone, lankytojams atvėrė patį svarbiausią ir slapčiausią savo požeminį bunkerį, kadaise įrengtą Latvijos sovietinei valdžiai atominio karo atveju.
Pusantros valandos ekskursija po 2000 kv. m ploto požeminę slėptuvę traukia ir užsieniečius, ir latvius. Ligatnės bunkeris yra tik už 65 km nuo Rygos. Pasak gidės, vasarą čia kasdien apsilanko po keliolika turistinių grupių (bilietas vienam asmeniui kainuoja 2 latus – 10 litų). Kukliai įrengtuose 97 kambariuose ir keliose didesnėse darbo patalpose atominio karo atveju galėjo tilpti 250 valdžios žmonių (jų šeimų nariams vietos nebuvo planuotos). Beveik trijų metrų storio sienos turėjo gerai apsaugoti nuo radiacijos. Dar ir dabar veikiantis vietinis 200 arklio galių elektros generatorius būtų gaminęs elektrą, o kondicionieriai nuolat aprūpinę oru. Maisto ir kitų reikiamų atsargų turėjo pakakti 3 mėnesiams – per tiek laiko oras po atominio sprogimo jau būtų šiek tiek išsivalęs. Bunkeryje dar ir dabar yra veikiantis telegrafas, teletaipas. Čia buvo atvestas ir tiesioginis telefono ryšys su Maskva, Ryga. O svarbiausiasis vadas, pakėlęs vieno telefono ragelį ir paspaudęs kambario numerį, galėjo girdėti, kas vyksta kurio nors pavaldinio patalpoje, galėjo su juo pasikalbėti.
9 metrai po žeme
Bunkeris Latvijos išrinktiesiems buvo statomas dešimt metų, nuo 1970-ųjų, ir kainavo 4 mln. tuometinių rublių. Jis įrengtas devynių metrų gylyje po žeme. Pasak gidės, dabar sunku palyginti, ar tai brangu. Tačiau žinant, jog darbo jėga beveik nekainavo (sovietų armijos kariai už darbą kas mėnesį gaudavo tik po 3,8 rublio), šis objektas gana brangus. „Kai kas dar lygina jį su kitais to meto pastatais: pavyzdžiui, pastatyti tais laikais vidurinę mokyklą kainavo apie 70 tūkst. rublių. Taigi už 4 mln. rublių buvo galima pastatyti ne vieną mokymo įstaigą”, – pasakojo gidė.
Užmaskuotas
Tankiame eglių miške įrengtas bunkeris buvo gerai užmaskuotas. O kad niekam nekiltų įtarimas, kur vis kursuoja automobiliai (juk jį reikėjo nuolat prižiūrėti), ant viršaus buvo pastatytas valstybinis Latvijos sovietinės valdžios poilsio centras. Visi aplinkiniai šią vietą žinojo kaip Ligatnės pensioną. Latvijai atgavus nepriklausomybę pensionas tapo reabilitacijos centru. Jame gydosi žmonės, turintys bėdų dėl stuburo, kaulų.
Požeminis bunkeris buvo išslaptintas tik 2003-iaisiais. Latvijos valdžia dvylika metų svarstė, ką daryti su šiuo objektu. Kai Ligatnės reabilitacijos centro administracijai pritrūko lėšų pastatui išlaikyti, ji kreipėsi į trijų ministerijų (Krašto apsaugos, Ryšių ir Sveikatos apsaugos) vadovybę, prižiūrinčią bunkerį, ir gavo leidimą užsidirbti papildomai – iš ekskursijų. Beje, Lietuvoje požeminės slėptuvės pašaliniams iki šiol neprieinamos.
Didžiulis Ligatnės statinys veikė tik tris dienas 1984 metais, kai vyko civilinės saugos pratybos ir į jį buvo suvažiavę maždaug 300 tuometinės Latvijos valdžios darbuotojų. Visą kitą laiką bunkeryje pasikeisdami budėjo tik keli darbuotojai. Jie prižiūrėjo ten esančią techniką ir įrangą. Beje, gidė užsiminė, kad elektros generatoriai praverčia reabilitacijos centrui ir dabar. „Kai pernai žiemą nuo didžiulių vėtrų vis dingdavo elektra, mes įsijungdavome ją iš bunkerio”, – pasakojo ji.
„Romantika” be nakvynės
Smalsuoliai turistai neturi galimybės pagyventi požeminėje slėptuvėje, net ir už didelius pinigus, nes čia, pasak gidės, ne viešbutis, o veikiantis objektas. Pajusti bunkerio gyvenimą lankytojai gali tik ekskursijos pabaigoje, kai vietos valgykloje yra vaišinami sovietiniais sumuštiniais, raugintais agurkais ir degtine, supilta į „granionas” stiklines. Tiesa, nors slėptuvė įrengta aukštai tuometinei valdžiai, viskas joje labai kuklu ir paprasta: stalai ir kėdės valgykloje – kaip sovietmečio mokykloje.
Maitinimo patalpoje sukauptas ir rinkinėlis Raimondo Paulo plokštelių. Kompozitorius buvo mėgstamas tuometinės valdžios, tad ir jo muzika turėjo skambėti valgant bunkerio gyventojams.