Klaipėdos dramos teatre atidaryta Vytauto Karaciejaus fotografijų paroda „Malda jūrai” – tarsi atnašavimas gamtiškam natūralumui, padaryta iš negatyvų, be jokių „skaitmeninės fotografijos priemaišų”.
Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas pasidžiaugė šventiška „premjera”, fotografo sukurta ir įrėminta per vieną naktį, ir patikino, jog ją pamatys tūkstančiai žiūrovų, pasinerdami į ramybę ir susimąstymą.
„Jūros” leidinio redaktorė Zita Talat-Kelpšaitė šią parodą prilygino įkvepiančiai mūzai, pokalbiui su jūros dievais, ir palinkėjo jos autoriui, kad jūra niekada nedingtų iš kūrybinio akiračio.
„Jūra – tu mūsų vartai į pasaulį ir laisvės erdvė. Gyvybės šaltinis valstybei. Romantikos ir slėpinių versmė žmogui, amžinai bandančiam nugalėti tave”, – sakė ji apie parodą, atskleidžiančią permainingą stichiją.
Grafikas, profesorius Algis Kliševičius pastebėjo, kaip jaunatviškai skamba autoriaus prisipažinimas: „Padariau parodą per vieną naktį”, tačiau darbuose, be spontaniškumo, nestinga įžvalgų, išminties, pastabumo ir kontempliacijų.
Vytautas Karaciejus, Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys, sukūręs per dešimtį įvairių fotografijos ciklų, iš kurių jam brangiausi yra „Smėlio legenda”, „Draugų portretai”, „Teatro portretai”, antrąją pagal vertę išskirtų „Maldą jūrai”.
„Jūra yra ne tik vyksmas, kurį trokšti užfiksuoti, bet norisi ten nuolat BŪTI. Todėl, kad akys ir protas išsilaisvina, pailsi, atsipalaiduoji, pasidaro gera, ir į dirbtuvę ar namo grįžti kitas žmogus. Akistatoje su jūra lieki vienas, ir tik Dievas nurodo kelią, kurį pripėduoji. Kartais būna, kad eini ir nieko nematai – tik pro objektyvą, bet vis tiek yra vėjas, bangos, ošimas, ir visa tai tave dieviškai veikia. Šviesa, debesys nuolat keičiasi, ir gailiesi, jei nepagavai akimirkos, nesumedžiojai peizažo, ar apskritai tą dieną nenuėjai prie jūros”, – sako fotografas.
Prisipažįsta, jog byrant gyvenimo metams it smiltims, nori aprėpti vis daugiau, nes graužia gėla, kad nieko reikšminga dar nepadaryta.
„Yra požiūris, tavo akis, tavo vaizduotės chimeros, ir kiek žmonių fotografuotų jūrą, rezultatas skirtingas, kaip laikas, šviesa ir vieta. Bet čia „atgauni dūšią”. Man jūra nebaugi, ne žudikiška – taiki, maitinanti, masinanti. Mano, maišiusio jūrą tik kruiziniais laivais, didžiausias troškimas yra iš tikro išplaukti, pabūti junga. Susirgti jūrlige, pažinti ją kaip pažįsta jūros darbininkas”, – prisipažino Vytautas Karaciejus