Baigiantis 2006-iesiems 75 metų sukaktį paminėjo sporto ir krepšinio vienas iš korifėjų prof. habil. dr. Stanislovas Stonkus
Pokario krepšininkų karta – Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Vincas Sercevičius (visi – kauniečiai), Kazys Petkevičius, Stanislovas Stonkus (abu – žemaičiai) ir kiti, galėję tęsti 1937 ir 1939 metų Europos čempionų pradėtą žygį – garsinti Lietuvos vardą pasaulyje, buvo priversti tenkintis už vadinamosios geležinės uždangos vykusiomis varžybomis, o už jos ribų žaisti su okupantų raudonąja vėliava.
Kalbėdamas apie šios plejados vieną iš žemaičių būtinai prisimeni ir kitą. S.Stonkaus ir K.Petkevičiaus gyvenimo kelias labai artimas, turintis daug ką bendra, panašaus.
Į aukštumas su siūtu kamuoliu
Pasakoja nusipelnęs sporto meistras, treneris, olimpinių žaidynių Helsinkyje (1952) ir Melburne (1956) sidabro, Europos pirmenybių Prahoje (1947) ir Maskvoje (1956) aukso bei daugelio prastesnės prabos medalių laimėtojas, ilgametis Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas K.Petkevičius:
„Stanislovas augo paprastų žemaičių šeimoje. Su jo broliu Petru mokykloje sėdėjau viename suole. Pokarį, kai okupanto kulka pakirto mano tėvą, turėjau slapstytis, ne kartą prieglobstį radau Stanislovo namuose. Visi Telšiai sirgo sportu, o židiniai buvo mokykla ir sporto klubas „Džiugas”. Stanislovas, kaip ir daugelis mūsų, buvo universalus sportininkas: be futbolo, krepšinio, žaidė tinklinį, žiemos vakarais – stalo tenisą, ant užšalusio ledo raizgydavo įvairias figūras, dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose. Krepšiniui žaisti kamuolius siūdindavomės patys – pasidarydavome formą, odą sukarpydavome gabalais ir dviem adatom susiūdavome. Kamerą su žarnele pripūsdavome burna arba pompa, pradurtą – klijuodavome ir klijuodavome. Stanislovas buvo laimingesnis – mokyklos sargas Adomas Nakutis, kurio sūnūs buvo aistringi sportininkai, matydamas dėl krepšinio galvą pametusį vaikiną buvo davęs jam sporto salės raktus. Stanislovas vienas ar su draugais ten praleisdavo valandų valandas. Krepšinio ligai plisti įtakos turėjo iš lūpų į lūpas ėję pasakojimai apie mūsiškių pergales Europos čempionatuose. Ir mes svajodavome tokie būti. Dar didesnis sporto sujudimas Telšiuose prasidėjo, kai vokiečiai uždarė Kauno universitetą ir į Telšius sugrįžo studentai. Autoritetu buvo futbolininkas Jonas Šlyžius – pirmasis iš Žemaitijos žaidęs garsioje Kauno GSF komandoje ir Lietuvos rinktinėje. Buvome „Džiugo” patriotai, paaugę jame žaidėme futbolą, krepšinį. „Džiugas” vienais metais net buvo Lietuvos čempionato prizininkas. Stanislovas, būdamas krepšinio lyderiu, subūrė pajėgią mokyklos komandą, kuri 1950 metų Lietuvos moksleivių spartakiadoje pateikė staigmeną – iškovojo antrąją vietą. Šis laimėjimas jam tapo tramplinu į didįjį krepšinį, naują sporto pasaulį.”
Krepšinio aikštėje – taiklioji ranka
S.Stonkus, 1950 metais baigęs Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, pasuko brolio Petro ir K.Petkevičiaus pramintu taku – įstojo mokytis į tuometinį KKI ir baigė jį su pagyrimu. Moksleivių spartakiadoje gerai pasirodęs jaunuolis buvo pakviestas į jau spėjusią Sovietų Sąjungoje pagarsėti KKI krepšinio rinktinę – 1947 metų SSRS čempionę. Atsidūręs krepšinio asų ir džentelmenų būryje (S.Butautas, K.Petkevičius, J.Lagunavičius buvo SSRS rinktinės nariai) S.Stonkus ne tik greitai pritapo prie komandos, bet ir tapo vienu rezultatyviausių žaidėjų. 1951 metais Lietuvos reprezentacinė krepšinio komanda KKI (faktiškai Lietuvos rinktinė), pavadinta „Žalgiriu”, antrą kartą tapo SSRS čempione. Po šios pergalės S.Stonkus pakviečiamas ir į SSRS rinktinę, kuri 1952-aisiais debiutavo Helsinkio olimpinėse žaidynėse. S.Stonkui jose neteko žaisti. Tačiau tai buvo didžiojo skrydžio pradžia, gera pamoka ateičiai. Per olimpines žaidynes išvydęs pirmo ryškumo krepšinio žvaigždes S.Stonkus suprato, kad reikia dar daug išlieti prakaito
norint pasiekti tokį meistriškumą, ir kibo į darbą. 1956-aisiais su SSRS rinktine jis tapo Melburno olimpinių žaidynių sidabro medalio, o 1957-aisiais – Europos čempionato aukso medalio laimėtoju. K.Petkevičius labai vertindamas S.Stonkų kaip krepšininką sako: „Stanislovas buvo „kiets” (žemaitiškai) – tvirtas, gudrus, turėjo taiklią ranką. 1952 metais patekęs į SSRS rinktinę kaip perspektyvus žaidėjas, 1956-aisiais joje griežė pirmuoju smuiku. Stanislovas jau tuomet skyrėsi iš kitų savo požiūriu į krepšinį, sportinį režimą, gyvenimą.”
Žaisdamas SSRS rinktinėje S.Stonkus dažniausiai pelnydavo per 20 taškų, o gindamas Lietuvos rinktinės garbę (1951-1958) per 50 tarptautinių mačų pelnė 895 taškus. 1955-aisiais mesdamas į Maskvos rinktinės krepšį jis pelnė 33 taškus (72:66), o metais anksčiau – į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) – 44 (97:52)! Tai buvo geras orientyras Arvydo Sabonio ir vėlesnių kartų krepšinio įžymybėms.
S.Stonkaus sportinė karjera nutrūko gana netikėtai – 1958-aisiais žiemą griežtu medikų nuosprendžiu buvo priverstas atsisveikinti su krepšinio kamuoliu visiems laikams. Tai buvo skaudus smūgis SSRS ir Lietuvos krepšinio vadovams, garsiems jo talento gerbėjams.
Nuo dėstytojo iki rektoriaus
Jau greitai bus 50 metų nuo tos akimirkos, kai S.Stonkus įžengė į KKI, kuriame iki šiol dirba. S.Stonkaus darbo knygelėje įrašyta: „1954-1958 m. „Žalgirio” SSD instruktorius.” Nė vienos dienos juo nedirbo, tai buvo profesionalaus sportininko maskuotė. Oficiali pedagoginio darbuotojo – Žaidimų katedros dėstytojo – karjera prasidėjo 1958 metų rudenį. Žymus krepšininkas greitai pasižymėjo ir pedagoginėje veikloje – 1961-aisiais tapo Žaidimų katedros vedėju (1961-1978). Būdamas dėstytojas ir vedėjas 7 metus treniravo instituto merginų komandą, su ja kartą tapo Lietuvos čempionu. S.Stonkui tapus katedros vedėju ne visi šaukė „valio!”, suprato, kad ramaus gyvenimo dienos baigėsi. Prasidėjo dėstytojų personalo kaita – šalia sporto erudito Valerijaus Grešnovo, Augustino Karkausko, Vytauto Jankaus, K.Petkevičiaus atsirado nauji gerai užsirekomendavę sporto srityse KKI absolventai: Gintautas Stasiukevičius, Laimutis Stankevičius, Adolfas Mickus, Antanas Čižauskas (dabartinis katedros vedėjas), Romualdas Leščinskas. Naujasis katedros vedėjas mokslinę-metodinę veiklą pasuko nauja vaga: nuo mažareikšmių metodinio pobūdžio darbų pereita prie fundamentalių mokslinių tyrimų, eksperimentų. Beveik visi dėstytojai pradėjo rengti disertacijas, vienas jų (pirmasis institute) išsiųstas metus stažuotis į Varšuvos kūno kultūros akademiją. Pirmas pedagogikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją apgynė S.Stonkus, juo pasekė L.Stankevičius, G.Stasiukevičius, docento vardą gavo V.Jankus, A.Karkauskas, A.Čižauskas. Katedra tapo rimta pagalbininke sporto organizacijoms, daugelis dėstytojų tapo sporto federacijų trenerių tarybų pirmininkais. Baigę institutą katedros specialistai įpūtė naujų vėjų į sporto rezervo rengimo sistemą. S.Stonkaus asmeniškai globojamas (bent taip atrodė) mokslo žymūnas, krepšininkas Artūras Poviliūnas, po instituto baigimo likęs dirbti institute, treniravo ir legendinį krepšininką Valdemarą Chomičių, iškilo iki LTOK prezidento posto.
1978-aisiais S.Stonkus tapo KKI rektoriumi (1978-1990). Tada prioritetu tapo mokslinių-pedagoginių kadrų kokybė, studentų ir dėstytojų darbo sąlygų gerinimas, materialinės mokymo ir mokslo bazės plėtimas, studentų sportinio meistriškumo kėlimas. Institutas pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Aukštojo mokslo ministerija, Sporto komitetu, sporto draugijomis, kitomis aukštosiomis mokyklomis.
Per trumpą laiką nemažą pažangą padarė instituto mokslininkai: 1981-1985 metais buvo išleista tiek mokymo ir metodikos knygų, straipsnių, kiek jų buvo parengta 1945-1980 metais. S.Stonkaus kaip rektoriaus veikla trumpai drūtai apibūdinta instituto jubiliejiniame leidinyje: „Prof. S.Stonkui vadovaujant buvo pertvarkyta visa instituto veikla. Jo neapsakomas darbštumas, veiklumas nuteikė visus instituto darbuotojus aktyviam kūrybiniam darbui. Kryptingai buvo dirbama plėtojant instituto materialinę bazę, tobulinant studijų procesą, aktyvinant mokslinį darbą. Jo iniciatyva pastatyti naujieji KKI rūmai.”
Apie S.Stonkų šiltai atsiliepia buvęs Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras prof. habil. dr. Henrikas Zabulis. Spaudai parengtoje knygoje „Rektoriai” apie vienintelį iš KKI buvusių rektorių H.Zabulis rašo: „Sporto žaidimų katedroje ramiai, bet kvalifikuotai dirbo S.Stonkus… Pats vedėjas visur buvo pirmas, siūlė idėjas, rašė studijas apie krepšinį… Dabar LKKA turi didelį būrį habilituotų ir paprastų mokslo daktarų, profesorių ir docentų, kurių mokslinius siekius neabejotinai skatino S.Stonkaus pavyzdys… Jo plunksnai priklauso jau ne vien disertacijos, bet visa biblioteka knygų sporto, o ypač krepšinio, temomis.”
Krepšinio ideologas
Krepšinis, Lietuvoje tapęs antrąja religija, daugiausia turi būti dėkingas S.Stonkui. O kokia religija be Šventojo Rašto? S.Stonkus, tęsdamas Vytauto Kulakausko pradėtus darbus (knyga „Krepšininko treniruotė”), apginklavo krepšinį tokios apimties teoriniais darbais, kokių neturi nė viena kita sporto šaka. Kartu sudėjus visus leidinius išeitų kelių tūkstančių puslapių knyga – tikras „Šventasis Raštas”. Jame sudėta viskas: nuo krepšinio užuomazgų JAV ir Lietuvoje iki vadovėlių krepšinio mokytojams, treneriams, studentams. Ne viena „maldaknygė” išversta į rusų, estų, buvusios Jugoslavijos tautų kalbas.
Pradėjus krepšinyje dominuoti aukštaūgiams, S.Stonkus kvietė visą tautą ieškoti ąžuoliukų ir liepaičių. Į šauksmą atsiliepė pati gamta – Kaune išaugo milžinų milžinas Arvydas Sabonis, Vilniuje – Vida Beselienė.
S.Stonkus 1974-aisiais apgynė pedagogikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, 1989-aisiais jam suteiktas profesoriaus vardas.
Visas S.Stonkaus pareigas sunku išvardyti – jis buvo dar vienos katedros vedėjas, prorektorius mokymo reikalams, Akademijos senato pirmininkas, tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas (1961-1971, 1979-1983, 1990-1994), LTOK viceprezidentas ir kt. Už nuopelnus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1995).