Galas su galu už minimalią algą nesusiduria

Gyvenimas už 7,5 lito per dieną be cukraus, naujų drabužių ir pramogų

Kaip išgyvena minimalų uždarbį tegaunantys žmonės – mįslė, kurią pabandėme įminti eksperimentu. Jis parodė, kad gaunant tokias pajamas sudurti galą su galu įmanoma tik gyvenant pusbadžiu, nesergant, neperkant drabužių ir batų, atsisakant pramogų. Tiesa, dar reikia turėti apstatytą būstą ir antraeilių reikmenų rezervą, nes jiems pinigų tiesiog nelieka.

25 litai už kruopas, miltus ir aliejų

Paskutinį praėjusių metų mėnesį mėginau išgyventi už minimalų 600 litų atlyginimą. Tai reiškia, kad atidavusi mokesčius valstybei aš galiu disponuoti 498 litų 30 centų. Apie pusę šios sumos atseikėjau mokesčiams už butą ir autobuso mėnesiniam bilietui. Automobilį buvau priversta išleisti atostogų, nes benzinas ir kitos eilinės išlaidos keturračiam pagalbininkui būtų suriję beveik visus likusius pinigus būtiniausiai reikmei – maistui.

Nusiteikiau, kad šį išbandymų mėnesį nesirgsiu, atsisakysiu kirpyklos ir kitų grožio procedūrų, nepirksiu drabužių ir juo labiau naujų batų, namie nesinaudosiu internetu, mobiliuoju telefonu tik atsiliepsiu. Vietoje karštų pietų kavinėje į darbą nešiuos sumuštinius, nevartosiu cukraus ir jokių skanėstų. Laimei, visą mėnesį užteko seniau pirkto šampūno, muilo, skalbimo miltelių, dantų pastos ir kosmetikos priemonių, taip pat tualetinio popieriaus.

Buvau įsitikinusi, kad bado atveju gali išgelbėti bene pigiausiai atsieinantis patiekalas – košė. Taigi pirmojo vizito į parduotuvę metu nusipirkau po maišelį grikių, avižinių dribsnių, ryžių ir sorų kruopų, taip pat kvietinių miltų, kelis pakelius makaronų, butelį pigiausio aliejaus ir už visa tai sumokėjau 25 litus.

Suskaičiavau, kiek daugiausiai galiu išleisti per vieną dieną. 225 litus padalijau 30-iai mėnesio dienų ir gavau dienos normą – 7 litus 50 centų.

Pigesnių produktų paieškos

Tikėdamasi sutaupyti kelis ar keliasdešimt centų anksti rytais pėsčiomis keliaudavau į turgelį. Pirmąją dieną nusipirkau dešimt kiaušinių ir išleidau maždaug trečdalį dienos normos. Už likusius 5 litus įsigijau ketvirtį kepaliuko juodos duonos ir gabaliuką rūkytos dešros. Taigi pusryčiams išsiviriau košės, pagardintos aliejumi, pietums į darbą nusinešiau duonos su dešra, o vakarienės metu mėgavausi kiaušiniene. Kitą dieną nusprendžiau nusipirkti pakelį pieno, duonos ir fermentinio sūrio. Pusryčiams – košė, pietums – sumuštiniai su sūriu, vakarienei – miltiniai blynai. Trečios dienos racioną paįvairinu bulvėmis, morkomis, burokėliais ir svogūnais. Iš šių pirktų daržovių ir anksčiau likusio dešros gabaliuko vakarienei išsiviriau barščių. Šiaip ne taip išsitekau 7,5 lito ribose suradusi minimalų indelį grietinės. Į darbą nešiausi anksčiau pirktus du virtus kiaušinius su juoda duona, ryte tradiciškai „užsikišau” koše.

Ketvirtąją dieną pradėjo stigti ne tik produktų bei pinigų, bet ir fantazijos, kaip paįvairinti meniu. „Dienpinigių” užteko pakeliui varškės, indeliui džemo ir batonui. Košė – pusryčiams, pietums – varškė su džemu, vakarienei – pieniška makaronų sriuba, desertui – batonas su džemu. Penktąją dieną neatsispyriau indeliui jogurto, virtoms dešrelėms, prie jų įsigijau ir pomidorų padažo. Savaitgalį nusprendžiau pasidaryti šventę ir prekybos centruose ieškojau nukainotų vaisių, tuo pačiu apsipirkau dviem dienoms į priekį. Pavyko rasti vos litą kainuojančių parudavusių bananų, išparduodamų produktų lentynoje išsirinkau nupiginto ir skubiai suvartotino kumpio gabalėlį. Maisto atsargas papildžiau pakeliu sviesto, puskepaliu duonos, varškės pakeliu, litru pieno ir gabalėliu sūrio.

Po to sekusios dar trys „lito prie lito lipdymo” savaitės buvo ištveriamos guodžiantis, kad greitai viskas grįš į senas vėžes. Reikia paminėti, kad draugai ir kolegos ėmė šalintis: teko atsisakyti visų pasiūlymų praleisti laiką kavinėse, nueiti į kiną ar kur kitur. Net pasivaikščioti nesinorėjo ką nors kviesti, nes paprastai užeidavome į kavinę deserto. Toks malonumas man būtų kainavęs dvi dienas bado.

Užsimojo keisti nustatymo mechanizmą

Kiek Lietuvos gyventojų priversti išgyventi iš minimalios algos ir galbūt dar išlaikyti šeimą, tiksliai nežinoma. Statistikos departamento duomenimis, 2005 metais Lietuvoje už minimalų atlyginimą visą darbo dieną dirbo 10 proc., tai yra 86 tūkst. 16 žmonių. Į šį skaičių įėjo ir tie darbuotojai, kurie greta minimalios algos gavo pajamas pagal autorines sutartis. Be to, manoma, kad nemaža dalis minimalų uždarbį gavo „ant popieriaus”, likusią dalį atlyginimo jie atsiėmė vadinamuosiuose vokeliuose.

Kauno darbo biržos duomenimis, pastaruoju metu dirbti staliais, kiemsargiais, virėjais, elektrikais už minimalų uždarbį dažniausiai buvo siūloma biudžetinėse – kultūros, švietimo bei gydymo įstaigose. Stingant darbo jėgos, tokį darbą parastai renkasi nebent darbingi pensinio amžiaus žmonės.

Minimalaus mėnesinio uždarbio didinimo šalininkai ėmėsi reikalo iš esmės. Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno iniciatyva lapkričio viduryje Seime sudaryta darbo grupė, kuri planuoja suformuluoti minimalios mėnesinės algos nustatymo kriterijus. Darbo grupė įpareigota iki birželio 1 dienos parengti įstatymo projektą, reguliuojantį minimalios mėnesio algos pokyčius. Joje dirba Seimo nariai, Trišalės tarybos atstovai, ekspertai, darbdavių, profsąjungų ir kitų institucijų atstovai, sausio viduryje jie turėtų susirinkti į antrąjį posėdį.

Lig šiol minimali mėnesinė alga, pasak A.Pekeliūno, buvo nustatoma atsižvelgus į Trišalės tarybos rekomendacijas.

„Kiekvienas pilietis mato, kad dabartinė minimalios algos nustatymo tvarka yra ydinga, kadangi darbdavys nenorės pats didinti atlyginimų, jei valstybė jam nesudarys geresnių sąlygų. Keliant minimalų atlyginimą ir mažinant mokesčius, nebeliktų atlyginimų mokėjimo vokeliuose, žmonės galėtų pragyventi iš minimalios algos. Aš tikrai nesugebėčiau išgyventi su tokiu atlyginimu”, – tikino A.Pekeliūnas. Dar viena priežastis kelti minimalią algą, pasak Seimo vicepirmininko, yra darbo jėgos nutekėjimas. Minimali alga, A.Pekeliūno nuomone, palaipsniui per 3-4 metus turėtų pasiekti bent 1500 litų.

Darytų įtaką atlyginimų didėjimui

Į darbo grupę ekspertu įtrauktas ekonomistas Romas Lazutka aiškina, jog minimali alga – vienas iš svertų, galinčių daryti įtaką bendram atlyginimų augimui Lietuvoje. „Atsižvelgiant į bendrojo vidaus produkto augimo tempus, minimali alga gerokai atsilieka. Lietuvoje minimalus uždarbis 7 kartus mažesnis nei Europoje. Atsižvelgiant į mažesnį darbo našumą Lietuvoje ir žemesnes kainas, atlyginimai nuo europietiškų turėtų skirtis tik 4 kartus”, – apskaičiavo ekonomistas

Pasak R.Lazutkos, realią atlyginimų padėtį iškreipia išplitęs šešėlinis sektorius, taip pat pajamos, kurios parodomos ne kaip atlyginimas, o kaip autoriniai honorarai, pajamos iš individualios veiklos. Tai turėtų būti sprendžiama suvienodinus mokesčių sistemą.

Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad dažnai įmonės giriasi dideliais pelnais, tačiau darbuotojų profsąjungoms retai kada pavyksta išsikovoti didesnius atlyginimus.

„Stingant darbuotojų, jie galėtų pareikalauti didesnės algos. Net valstybės sektoriuje kai kurie darbuotojai dabar gauna mažiau už prekybos centrų kasininkes. Kadangi privačiame sektoriuje yra nemažai gaunančiųjų minimalų atlyginimą, kyla įtarimas, kad dalis atlyginimo sumokama vokeliuose”, – aiškina R.Lazutka.

Ekonomisto nuomone, minimalios algos didinimu labiausiai nesuinteresuoti smulkūs verslininkai, kurie veda dvigubas buhalterijas. Padidinus minimalų uždarbį, tokie verslininkai esą turėtų ištraukti pinigus iš vokelių ir mokėti daugiau mokesčių valstybei.

R.Lazutkos įsitikinimu, dauguma įmonių pajėgios padidinti atlyginimus atsisakydamos dalies pelno. Stambesnėse įmonėse atlyginimai didesni už minimalius, tad minimalios algos kartelės pakėlimas joms esą nedarytų poveikio.

„Verslininkai, kurie nesugeba organizuoti darbo taip, kad mokėtų darbuotojams didesnes algas, turėtų užleisti vietą stipresniems, įdiegusiems modernias technologijas, o patys dirbti samdomą darbą”, – teigė darbo grupės ekspertas.

Siūlo diferencijuoti pagal veiklos rūšis

„Politikai nesilaiko žaidimo taisyklių. Minimalią mėnesinę algą reglamentuojančiame įstatyme aiškiai parašyta, kad ji gali būti nustatyta tik Trišalės tarybos teikimu, bet iki šiol Vyriausybė neatsižvelgdavo į Trišalės tarybos nuomonę”, – tvirtino į darbo grupę įtrauktas Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas. Jo teigimu, atlikti tyrimai parodė, kad minimalios algos didinimas padarė labai žalingą poveikį mažoms įmonėms. Nemažai jų, pavyzdžiui, mažos parduotuvės, bankrutuoja.

„Alga turi didėti, ypač tose įmonėse, kurios gauna didelius pelnus. Tačiau yra tokių šalies rajonų, kuriuose ekonomikos našumas labai mažas. Be to, pavyzdžiui, sargų, valytojų darbai nesusiję su našumu. Mūsų nuomone, minimalus atlyginimas turėtų būti diferencijuojamas pagal veiklos rūšis ir teritorinį principą. Tada mes pritarsime, kad minimalus mėnesinis atlyginimas kiltų”, – teigė D.Arlauskas. Kol kas mūsų šalyje pernelyg žemai nuleista atlyginimų apatinė kartelė skatina „vokelių” sistemą ir oriam pragyvenimui gena uždarbiauti į užsienį.