Tai – populiari profesija, tačiau darbo kasdienybė gerokai skiriasi nuo jaunimo įsivaizduojamos
Interviu su žymiais žmonėmis, niekada nesibaigiantys vakarėliai ir ištikimiausi skaitytojai, kas rytą dienraščiuose ieškantys tavo
straipsnių – taip žurnalisto darbą įsivaizduoja tie, kuriems dar neteko su juo susidurti. Tačiau dažniausiai žurnalistikos užkulisiai toli gražu neatitinka to, ką matome per televiziją ir naivaus tikėjimo vedami palaikome tikrų tikriausia žurnalisto kasdienybe.
Už kadro
Tikroji žiniasklaidos virtuvė kartais nė iš tolo neprimena rožinių svajonių: kasdieniai interviu, pašnekovų paieškos, susirinkimai redakcijoje, bemiegės naktys berašant straipsnius, o neretai – ir grasinimai.
„Net ir po paskaitų su bendramoksliais mes nesugebame išvengti kalbų apie žurnalistiką: apie tai, kas ką parašė, kokį reportažą parengė. Kalbamės, ką kolegoms derėjo daryti kitaip, kiek šiandieninėje žiniasklaidoje yra objektyvumo ir moralės. Galbūt tai skamba labai neįtikimai, tačiau mes tikrai gyvename žurnalistika”, – pokalbį pradėjo Vilniaus universitete žurnalistiką studijuojanti Neringa Gudišauskaitė
Neringa mus tikino, jog žurnalistika – jos svajonė. „Žurnalistika susidomėjau dar aštuntoje klasėje, todėl mano studijų pasirinkimu niekas nesistebėjo. Kryptingai ėjau šios profesijos link: lankiau jaunųjų žurnalistų studiją, leidau mokyklos laikraštį, o laisvalaikiu nepraleisdavau galimybės parašyti ir į nacionalinius dienraščius. Tuomet tai man buvo tarsi hobis. Supratau, jog už visas savo publikacijas esu atsakinga, tačiau neturėjau reikiamų žinių. Nenorėjau toliau būti saviveiklininke”, – savo karjeros pradžią prisiminė dvidešimtmetė VU KF Žurnalistikos instituto trečiakursė.
Etika, atsakomybė ir idealai
Šiuo metu neetatine korespondente Lietuvos radijo naujienų tarnyboje dirbanti mergina sakė, kad daugelis jaunų žmonių, norinčių studijuoti žurnalistiką, tikisi išgarsėti.
„Tikiu, kad yra tokių, kurie nori dirbti šį darbą, tačiau yra ir tokių, kurie stodami į universitetą realiai nesuvokia, kokia tai specialybė. Visų pirma sieja ją su darbu televizijoje ir puikavimusi žurnalų viršeliuose. Tai jauniems žmonėms atrodo įdomu, patrauklu ir, ko gero, jų įsivaizdavimu, labai pelninga”, – sakė žurnalistė.
„Yra dirbančių žurnalistikoje, bet neturinčių šios profesijos diplomo. Tai nėra blogai, jei žmogus išmano konkrečią sritį, apie kurią rašo. Tačiau šiandien žiniasklaida kaltinama daugeliu blogybių ir galbūt tai atsiranda iš neprofesionalumo. Klaidų būtų galima išvengti išklausius paskaitas universitete. Galbūt sunku konkrečiai pasakyti, ką duoda studijos, bet aš tikiu, kad visos kalbos, diskusijos apie tai, kas etiška ir ne, lieka galvoje. Dirbdamas natūraliai priimi sprendimus, vadovaudamasis žiniomis, kurias gavai paskaitų metu. Galbūt esu idealistė, tačiau mes mokomi dirbti profesionaliai ir aš tikiu visais žurnalistikos idealais”, – apie žurnalistikos privalumus kalbėjo N.Gudišauskaitė.
Žurnalistika – ne kelias į žvaigždes
Neringa visiems svajojantiems apie žurnalistikos studijas pataria domėtis politika, aktualijomis ir mesti iš galvos iliuzijas, jog ši profesija padeda išgarsėti.
„Tai nėra trumpiausias kelias į žvaigždes. Tai yra sunkus ir atsakingas darbas. Jauni žmonės, kurie nori studijuoti žurnalistiką, turi domėtis viskuo, kas vyksta aplink juos”, – sakė N.Gudišauskaitė.
Neringos nuomonei dėl būsimųjų žurnalistų domėjimosi ne tik savimi, bet ir viskuo, kas vyksta aplinkui, pritarė ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos katedros vedėja Kristina Juraitė.
„Žurnalistai nesąmoningai formuoja savo stereotipus. Tai ypač veikia jaunus žmones. Nors šiandieninėje visuomenėje paplitęs žurnalisto stereotipas nestokoja ir blogųjų savybių, tačiau tai tik dar labiau vilioja moksleivius ir studentus. Kiekvienas moksleivis, svajojantis apie žurnalisto darbą, turėtų ieškoti galimybių save realizuoti: burtis į jaunųjų žurnalistų klubus, leisti mokyklos laikraštį ir taip bandyti save patikrinti, ar tikrai toks darbas yra jam įdomus. Tačiau talentas šioje srityje yra nepamainomas „, – sakė K.Juraitė.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pritarė nuomonei, jog atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie žurnalistiką sieja su galimybe išgarsėti ir parodyti save pasauliui.
„Ne paslaptis, jog žiniasklaida – viena iš pavojingiausių sričių. Tačiau tikrasis pavojus tyko tų žurnalistų, kurie užsiima tiriamąja žurnalistika, domisi politiniais įvykiais, dirba karo fronte. Visiškai kitas darbas kolegų, rašančių apie bohemos gyvenimą. Jiems toks pavojus negresia”, – apie pavojingąją žurnalistikos pusę sakė D.Radzevičius.