Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (Žin., 2001, Nr. 85-2968) bei Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarime Nr. 1506 „Dėl pakuočių, už kurias privaloma imti užstatą, sąrašo, užstato dydžio ir užstato sistemos įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 95-4120) yra nustatyta, kad už pakuotes, kurioms nustatyta tvarka turi būti taikoma užstato sistema, tiek prekių gamintojai ir importuotojai, tiek pardavėjai turi imti tik nustatyto dydžio užstatą ir apskaitos dokumentuose atskirai nustatyti tokios pakuotės užstato dydį. Pardavėjai, parduodami gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, privalo imti užstatą ir jį grąžinti pirkėjams (gaminių naudotojams), kai šie grąžina pakuotes. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, parduodant prekes pakuotėse, kurioms taikoma pakuočių užstato sistema, pačių pakuočių nuosavybės teisė prekių pirkėjui neperduodama, tos pakuotės lieka gamintojo ar importuotojo nuosavybėje.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. D1-513 „Dėl pakuočių, įtraukiamų į užstato sistemą, sąrašo patvirtinimo” patvirtintas Pakuočių, įtraukiamų į užstato sistemą, sąrašas. Užstato sistema taikoma sąraše nurodytoms pakuotėms. Nustatytas pakuotės užstatas – 0,25 lito. Užstatas už pakuotę į pardavimo pajamas neįtraukiamas.
Gamintojai ir importuotojai, kurių gaminių pakuotėms taikoma užstato sistema, taip pat pardavėjai, parduodami gaminius pakuotėse:
turi imti tik nustatyto dydžio užstatą už pakuotes;
turi apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį.
Užstatas visose prekybos grandyse neįtraukiamas į pakuotėse supakuotų prekių (alaus, alkoholinių, gaiviųjų gėrimų ir kt. prekių) vertę. Prekybos įmonių prekių pirkėjams (gyventojams) išduotame kasos aparato kvite bei pagal išduotą kvitą išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje paimtas užstatas už pakuotę, į kurią įpakuotos parduodamos prekės, turi būti nurodomas atskirai nuo parduotų prekių kainos.
Gamintojai ir importuotojai, naudojantys pakartotinio naudojimo pakuotes, kurioms taikoma užstato sistema, gaminiams pakuoti ar importuojantys pakuotėse supakuotus gaminius, turi kompensuoti pardavėjams pakuočių surinkimo ir tvarkymo išlaidas.
Pardavėjai, turi priimti vartotojų ar gaminių naudotojų grąžinamas tuščias parduodamų gaminių pakuotes prekybos vietose arba arti jų. Pakartotinio naudojimo pakuotė gali būti nepriimama ir užstatas negrąžinamas, jeigu ji pažeista ar užteršta taip, kad nebegali būti naudojama pakartotinai. Pardavėjai, prekybos vietose parduodami gaminius, už kurių pakuotes yra nustatytas užstatas, turi nurodyti užstato dydį kainos etiketėje, o taip pat pateikti vartotojams ir gaminių naudotojams matomoje vietoje gaminių ar importuotojų parengtą informaciją apie pakuočių, už kurias nustatytas užstatas, rūšis ir užstato dydį, pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo tvarką.
Jeigu gyventojai prekybos įmonei grąžins mažesnį kiekį pakuotės, negu jiems pakuotės buvo už užstatą perduota perkant prekybos įmonėje prekes, tai prekybos įmonė savo ruožtu prekių gamintojui taip pat grąžins mažesnį kiekį pakuotės, negu šios pakuotės už užstatą buvo gavusi iš gamintojo, perkant iš jo prekes. Šiuo atveju gamintojas negrąžintos pakuotės kiekiui negrąžins prekybos įmonei jos sumokėto užstato. Tuo atveju, jeigu gyventojai prekybos įmonei grąžins didesnį kiekį pakuotės, negu jiems šios pakuotės už užstatą buvo perduota perkant šioje prekybos įmonėje prekes, tai prekybos įmonė savo ruožtu prekių gamintojui taip pat grąžins didesnį kiekį pakuotės, negu iš jo buvo gavusi. Tokiu atveju prekių gamintojas šiai prekybos įmonei grąžintų užstatą už visą grąžintą, įskaitant ir papildomai surinktą, pakuotę. Kai bendrovė negrąžina pakuotės tiekėjui, tai sumokėtas užstatas už pakuotę apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną neatskaitomas iš pajamų.
Užstatas už stiklinę tarą yra garantija, kad pakuotė bus grąžinta, todėl pakuotė nelaikoma preke. Kadangi užstatinė pakuotė nuosavybės teise priklauso gamintojams, todėl prekybos įmonės surinktos ir (ar) grąžintos pakuotės judėjimą turėtų apskaityti nebalansinėse sąskaitose, o sumokėtą arba atgautą užstato sumą – gautinose arba mokėtinose sumose.
Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, Nr, 110-3992) 23 straipsnį natūralios netekties nuostoliais laikomas natūralus sumažėjimas. Kadangi gamintojai prekybininkams stiklinės taros neparduos, o tik perduos už užstatą, tai prekybininkai iš gamintojų ar gyventojų už užstatą gautos stiklo taros dūžio ir (ar) kitokio pakuotės netekimo natūralios netekties nuostoliams priskirti negalės.