Žaidimai vaikų likimais – be atsakomybės

Vaiko teises turinčių ginti institucijų atstovai dėl Vitalijos bei Sandros Rymanovų patirtų sunkumų kaltina motiną. Apie pareigūnų, išvežusių mažas mergaites į JAV ir netikėtai jas grąžinusių atgal, atsakomybę nutylima.

Jau keturios paros, kai Šiaulių medikai kovoja dėl 18-metės Vitalijos Rymanovos gyvybės. Pirmadienio vakarą mergina, su artimaisiais gyvenanti Naujojoje Akmenėje, iššoko iš ketvirtojo namo aukšto ir stipriai susižalojo. Medikų prognozės nėra optimistinės, tačiau komentuoti merginos sveikatos būklę jiems uždraudė motina Gražina Kareivienė.

Ši nelaimė toli gražu ne vienintelė seserų Vitalijos ir Sandros, prieš dešimt metų išvežtų į Ameriką, o pernai, motinai pareikalavus, grąžintų į Lietuvą, gyvenime. Deja, kaltės dėl sugriauto merginų gyvenimo, nenori prisiimti niekas.

Valstybė padėjo

„Tai, kas atsitiko Vitalijai, iš tiesų tragiška”, – LŽ sakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė, gerai pažįstanti abi merginas.

Vis dėlto ji mano, kad grąžintoms į Lietuvą seserims valstybė, kiek galėjo, tiek padėjo. Jos mokėsi Šiaulių Didždvario gimnazijoje pagal specialią programą, gyveno bendrabutyje, šalia visuomet buvo tik joms skirtas socialinis darbuotojas. „Seserims buvo skirtos visos pašalpos, kokios tik įmanoma, ir net daugiau. Jų gerovei, lavinimui daug dėmesio skyrė gimnazijos bendruomenė”, – tvirtino Tarvydienė.

Pastebėjus, kad Vitaliją kamuoja depresija, Vilniuje rastas gydytojas, suteikta pagalba. „Mes ją lankėme kiekvieną dieną, pati parvežiau ją į namus Naujojoje Akmenėje”, – prisiminė direktorė. Anot jos, mergaitės motinai buvo perduotos visos medikų rekomendacijos. Tačiau jau pusmetį Tarvydienė prisipažino su seserimis nebendravusi.

„Nieko negaliu kaltinti ar smerkti. Tas asmuo ir taip labai išgyvena, patiria moralines kančias”, – teigė pareigūnė, bet atsisakė įvardyti, ką konkrečiai turi galvoje.

Kaltieji niekur nedingo

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė įsitikinusi, kad atsakingus už šią painią istoriją asmenis ar institucijas tikrai galima įvardyti.

„Pirmiausia kaltinu šeimą, ypač motiną, atsisakiusią abiejų dukterų. Kaltė tenka ir Šiaulių vaiko teisių apsaugos darbuotojams ir tiems, kurie organizavo vaikų išvežimą. Tuomet šiuos klausimus sprendė respublikinė Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuriai vadovavo Valdemaras Vadoklis”, – sakė kontrolierė. Anot jos, yra prielaida, kad pagal tą programą vaikai į JAV siųsti įvaikinti. Iš viso buvo išvežta 10 vaikų, 7 jų iš karto buvo įvaikinti. Trys mergaitės pernai grąžintos į Lietuvą.

„Esu bendravusi su Vitalija praėjusių metų vasarą, kai ji jau sirgo depresija, nenorėjo gyventi. Iš tiesų ji nesugebėjo prisitaikyti Lietuvoje, nemokėjo kalbos, nerado draugų, ją slėgė skurdi motinos namų buitis”, – LŽ pasakojo Šalaševičiūtė. Pasak kontrolierės, vienintelis merginos tikslas buvo užsidirbti pinigų ir grįžti pas globėjus į JAV.

Šalaševičiūtė sakė, kad pernai seseris visapusiškai rėmė ir išlaikė valstybė, o šiemet tai užtikrinti turėjo motina. Kontrolierė įsitikinusi, kad suteikti Vitalijai profesionalią psichologo ar kitokią pagalbą tikrai buvo galima. „Matau pareigūnų kaltę pradiniame etape, o dėl seserų grąžinimo Lietuvos institucijų kaltinti negalima, nes tai buvo mamos ir globėjų suderinti veiksmai”, – tvirtino Šalaševičiūtė.

Neeilinio likimo vaikai

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė mano, kad apie Vitalijos poelgį turėtų būti informuoti ir jos globėjai JAV. Beje, teisę apsispręsti, ar jai gyventi Lietuvoje, ar JAV, mergina įgavo jau vasarą, kai jai sukako 18 metų. Pasak kontrolierės, Vitalija apie tokias savo teises tikrai žinojo.

Pareigūnai neoficialiuose pokalbiuose užsimena, esą merginą Lietuvoje sulaikė Kareivienės ketinimai iš valstybės prisiteisti milijoną litų.

Buvusi vaiko teisių kontrolierė Gražina Imbrasienė, pirmoji susidomėjusi į JAV išvežtų Lietuvos vaikų, tarp jų ir sesučių Rymanovų, likimu, vakar LŽ prisipažino buvusi priblokšta Vitalijos poelgio. Beje, Imbrasienė buvo viena iš tų, kurios manė, kad nereikia mergaičių grąžinti į Lietuvą, o leisti, kai sulauks pilnametystės, apsispręsti pačioms, kur gyventi.

„Toms mergaitėms turėjo būti skiriama itin daug dėmesio, tai neeilinio likimo vaikai, jų gyvenimas tiesiog sužlugdytas”, – kalbėjo Imbrasienė. Jos nuomone, sesutėms padėti turėjo visos institucijos – nuo ministerijų iki žemiausių žinybų. „Mano nuomone, jos tikrai buvo paliktos likimo valiai”, – sakė buvusi kontrolierė.

Istorija nepasikartotų?

Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė didžiausią problemą prisipažino įžvelgianti motinos poelgyje. „Kai mama palieka savo vaikus, tai tampa tautos problema. Šiandien su skaudama širdimi galiu sakyti, kad globos įstaigose auga 14 tūkst. vaikų, kasmet tėvai palieka po 3 tūkst. mažylių. Vadinasi, mūsų valstybės padėtis šiuo požiūriu tikrai prasta”, – sakė parlamentarė.

Per metus Lietuvoje įvaikinama apie šimtas vaikų. Tai nėra daug. Baškienė pasidžiaugė, kad dabar asmenims, įsivaikinusiems kūdikį, išmokama 1000 litų pašalpa. „Žinoma, ne pinigai svarbu. Būtina keisti visuomenės požiūrį, pirmiausia ugdyti supratimą, kad palikti vaiką – jau nusikaltimas. Jei vis dėlto vaikas paliekamas, būtina stengtis, kad jis būtų įvaikintas šeimos, geriausia – savo tautos šeimos”, – sakė Baškienė. Jei kūdikis vis dėlto išvežamas įvaikinti, viskas turi būti pagal įstatymus tiksliai sudėliota.

Parlamentarės nuomone, sesučių Rymanovų istorija šiuo metu jau vargu ar būtų įmanoma. „Prieš dešimt metų įvaikinimo procese dar nebuvo tiek atsakomybės, kiek jos yra šiandien”, – įsitikinusi parlamentarė.