Vakar sukako 140 metų, kai netoli Marijampolės esančiame Selemos Būdos kaime gimė vienas žymiausių Lietuvos XX amžiaus pradžios visuomenės ir valstybės veikėjų, Lietuvos prezidentas daktaras Kazys Grinius. Jo vardas su Marijampole neatsiejamai susijęs, kaip ir kitų iš šio krašto kilusių Lietuvos šviesuolių – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos. „Gaila, kad iki šiol jis nėra tinkamai įvertintas ir suprastas. Sovietmečiu apie jį buvo nutylima, per mažai asmenybė atskleidžiama ir dabar”, – sakė Marijampolėje įkurto prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius, pristatydamas ką tik muziejaus iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje išleistus abu Kazio Griniaus raštų tomus. Pirmiausia jie buvo išleisti užsienyje: pirmas tomas Vokietijoje 1947 metais, antrasis – jau po jo mirties, 1962 metais JAV. Yra parašytas ir trečiasis „Atsiminimų ir minčių” tomas, tačiau jis nespausdintas, likęs tik rankraštis.
Anot istorikų, Griniaus raštai – savotiška Sūduvos krašto istorija, kurią buvęs valstybės vadovas rašė tremtyje, sulaukęs daugiau kaip aštuoniasdešimties metų, būdamas pusiau aklas ir negalėdamas remtis jokiais istoriniais šaltiniais. Viskas surašyta „iš galvos”. Mat dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje ar Maskvos universitete, ir į Marijampolę sugrįždamas tik atostogų bei vėliau jis itin aktyviai įsitraukė į tautinį judėjimą. Buvo aktyvus varpininkas, platino lietuvišką draudžiamą literatūrą, Marijampolėje organizavo pirmą viešą vakarą, per kurį buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje”, įkūrė „Šviesos” draugiją.
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę 1920 metais Griniui Steigiamasis Seimas patikėjo vadovauti Ministrų kabinetui, o 1926 metų vasarą jis buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. „Prezidentas Grinius savo neilgu prezidentavimo metu Lietuvoje buvo demokratijos garantas. Buvo panaikinta cenzūra, žmonės nebijojo ir galėjo laisvai reikšti savo nuomonę”, – per Kazio Griniaus 140 gimimo metinių minėjimą kalbėjo istorikas Gediminas Ilgūnas.
Tiesa, prezidento poste Griniui išbūti visos kadencijos neteko – jau tų pačių metų pabaigoje per karinį perversmą jis buvo priverstas parašyti atsistatydinimo pareiškimą. „Žvelgdami į praeitį mes galime pasidžiaugti savo darbais, kartu privalome neužmiršti ir padarytų klaidų. Bene svarbiausios mūsų klaidos – noras… per greitai praturtėti, ypač iš valstybės lėšų, per mažas atsidavimas valstybės naudai…”, – prieš 80 metų – 1926 metų gruodžio 24 dienos laikraštyje „Lietuvos žinios” rašė ką tik ginkluota jėga iš prezidento posto priverstas atsistatydinti Grinius.
„Giliai tikiu Lietuvių tautos amžinybe… gerovės galima pasiekti tik demokratinėje Lietuvos Respublikoje”, – teigė Grinius savo testamente.