Jūrininkai privalo būti stiprios sveikatos, kad ištvertų jūrinio gyvenimo sunkumus.
Ilgus monotoniškus perplaukimus, kolektyvinį gyvavimą uždaroje erdvėje, triukšmą, vibraciją ir per didelius krūvius, nuolatinius stresus dėl audrų, sudėtingo švartavimo bei gausybės patikrinimų uostuose. Ir tvirtų nervų.
Ne silpnų nervų žmonėms
Anglijos teisme į jūrininkų kaip liudininkų parodymus neatsižvelgiama. Neva medicina nustatė, jog per jūroje praleistą pusmetį jų psichikoje įvyksta negrįžtamų pakitimų.
Vis dėlto labai retai būdavo galima sutikti vyresnės kartos jūrininkų su aiškiais psichikos nukrypimais. Jūrininkų pirminės sveikatos priežiūros centro ilgametis vyriausiasis gydytojas Viktoras Grigalauskas prisimena tik du tokius atvejus.
Vienas jų baigėsi tragiškai. Įgula dar reiso metu atkreipė dėmesį į neadekvatų jūrininko elgesį. Atplaukus į gimtąjį uostą, jis buvo nusiųstas apžiūrai, vėliau atleistas iš bazės. Tačiau žmogus sugebėjo per teismą sugrįžti į darbą ir išplaukė į jūrą. Tame reise jis iššoko per bortą.
Gydytojas prisimena, kad kitas jūrininkas sirgo slaptos formos šizofrenija. Net pats to neįtarė. Tačiau kelios stresinės situacijos jūroje išprovokavo ligos raidą. Laivavedys pats pajuto kažką negera ir pasiprašė išregistruojamas iš laivo.
„Daug metų dirbau laivo gydytoju. Anksčiau jūrininkų psichika buvo stabilesnė, nes jie patirdavo gerokai mažiau stresų. Kiekviename laive buvo gydytojas, dirbęs dar ir psichologu. Kartais pakakdavo pasikalbėti su namų išsiilgusiu vaikinu, ir depresijos nelikdavo nė ženklo. O kas dabar gali išklausyti, nuraminti jūrininką?
Šiuolaikiniame laivyne itin padidėjo darbo intensyvumas. Laivų savininkai siekia iki minimumo sumažinti įgulų skaičių, vis didėja krūviai. Jūrininkai nespėja tinkamai pailsėti ir elementariai išsimiegoti, nuolat jaučia stresą. Todėl pavargsta organizmas, pertempiama psichika, jūrininkai bando savarankiškai tai įveikti. Dabartinius jūrininkus lieka tik užjausti”, – sakė V. Grigalauskas.
Jūrų instituto (Nautical Institute – NI) prezidentas neseniai paskelbė griežtą pareiškimą, kuriame laivų savininkus kaltina tuo, jog jie sumažino išlaidas jūrininkams, blogai organizuoja darbą ir per daug reikalauja.
„Nerealūs reikalavimai, kuriuos lemia įtempti laivų eismo grafikai, viso pasaulio jūrininkams teikia neregėtus krūvius ir sukelia didžiulį nuovargį. Dešimt kartų padaugėjo įstatymų ir instrukcijų, negeranoriškas kranto valdžios, pavyzdžiui, uosto kontrolės inspektorių, požiūris iš jūrininkų atima visavertį poilsį, sukelia stresinę būseną”, – teigė jis.
„Švelni” karta
Neoficialiais duomenimis, per pastaruosius dvejus metus tarp plaukiojimo praktiką atlikusių jūrinių mokymo įstaigų auklėtinių trys susirgo psichinėmis ligomis.
Vienas praktikantas šoko per bortą. Kitas vis dar guli psichoneurologinėje ligoninėje. Trečiojo likimas nežinomas. Galbūt sėkmingai išsigydžius narkomaniją jam pavyks tęsti mokslą.
Ar visi jūrininko profesiją pasirinkę jauni vaikinai gali dirbti jūroje? Ar prieš stojant į jūrinę mokyklą tikrinamas jų psichikos stabilumas, ar jie neserga šiai profesijai būdingomis fobijomis: hidrofobija (vandens baimė), klaustrofobija (uždaros erdvės baimė), talasofobija (jūrų ir vandenynų baimė)? Anot statistikos, kas aštuntas planetos žmogus serga įvairiomis fobijomis, jų gali išsivystyti kone kiekvienam žmogui.
„Esama profesinio orientavimo metodikų, tačiau neteko girdėti, jog būtų speciali jūrininkų atrankos metodika. Prieš stodami į jūrinę mokyklą, medicininę apžiūrą jaunuoliai atlieka poliklinikoje pagal gyvenamąją vietą. Taip pat jie turi pateikti psichoneurologinės įstaigos pažymą, jog nėra įrašyti į įskaitą ir nepriklausomi nuo narkotikų. Mūsų centre jie apžiūrimi prieš plaukiojimo praktiką.
Kalbant apie fobijas, manau, kad vandens bijantis žmogus nestos į jūrinę mokyklą. Sudėtingiau su klaustrofobija – kol neatsidurs laive, žmogus šios ligos gali net neįtarti. Tada jau nieko nepadarysi – mokslą teks nutraukti”, – sakė Jūros medicinos centro vadovas Romualdas Skačkauskas.
Pasak jo, praktikantų psichikos nukrypimai reise – gana retas reiškinys. Dažniausiai tai susiję su narkotikais. Centro gydytojai kur kas dažniau išsiaiškina, jog ketverius metus laivavedžio specialybės besimokęs studentas yra daltonikas. Tokiam kelias į jūrą uždarytas, mokytasi veltui.
Šiandien, kai galioja informacijos, juolab medicininės, konfidencialumo įstatymai, niekas negali pasakyti, kiek jūrininkų jūroje „užsidirbo” psichinių ligų, kiek studentų dėl to iš plaukiojimo praktikos negrįžo į mokyklų auditorijas. Tokios informacijos negauna nei jūrinės mokymo įstaigos, nei Jūros medicinos centras.
Lietuvos jūreivystės kolegijos direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Borovichinas tvirtina, kad per ilgametę jo praktiką nebuvo atvejo, kad studentams – būsimiesiems jūrininkams mokantis arba atliekant plaukiojimo praktiką būtų išaiškintos psichikos ligos.
„Kartais studentai grįžta iš plaukiojimo praktikos užsienio laive ir pareiškia, kad daugiau nieku gyvu neplauks su filipiniečių ar indų įgula. Neva jų visiškai kitas mentalitetas, su jais sunku sutarti. Kai kada sako, kad vokiečių ar lenkų kapitonai pernelyg priekabūs.
Prieš priimdami į kolegiją, mes kalbamės su abiturientais, domimės profesijos pasirinkimo motyvais. Dauguma stojančiųjų – jūrininkų vaikai, gerai žino visus jūrinio gyvenimo pliusus ir minusus. Be to, vaikinai prieš plaukiojimo praktiką mokosi treniruokliais, ten išbando realias buvimo dūmų pilnoje patalpoje, mašinų skyriuje, vairinėje sąlygas. Tai irgi padeda tikroviškai įvertinti darbą laive, o mums – parašyti elgesio charakteristiką”, – tvirtino V. Borovichinas.
Pasak jūrininkus konsultuojančios psichologės Viktorijos Gončarovos, pasaulyje naudojama profesinės orientacijos metodika, kuri abiturientams leidžia teisingai pasirinkti, taip pat atsparumo stresams metodikos. Tačiau kažkodėl tik Vakaruose priimta kreiptis į psichologus, pas mus tai dar nepraktikuojama.
Ji įsitikinusi, jog tai būtina, kad žmonės ne veltui mokytųsi jiems netinkamos profesijos. Tik specialistas gali įvertinti nervų sistemos būklę ir atsparumą stresams, kurių jūroje nepavyks išvengti.