Žinomiausi Vokietijos pajūrio miestai, kurie niekada nebuvo abejingi marinistinės kultūros paveldui, šį rudenį, tarsi susitarę parodė išskirtinį dėmesį jų uostuose registruotiems istoriniams laivams.
Hamburgo išgelbėtas laivas švenčia jubiliejų
„Prieš 20 metų Hamburgas išgelbėjo klasikinį krovinių laivą „Cap San Diego”, kuris tapo technikos paminklu, jūreivystės muziejumi ir populiaria sambūrių vieta. Visas miestas šventė jo sugrįžimo namo jubiliejines metines”, – taip prasideda straipsnis, neseniai išspausdintas vokiečių dienraštyje „Hamburger Morgenpost”.
Jis man priminė mūsų, grupės „Marinus” klubo narių, viešnagę Hamburge, į kurį atplaukėme jachta „Audra”. Tada iš karto atkreipėme dėmesį į tą didelį baltai dažytą laivą, prigludusį prie Forzetceno krantinės Elbės upėje. Pagal jo išvaizdą sprendėme, kad tai galėtų būti labai gerai prižiūrėtas „bananvežis”, kitaip tariant, transportinis refrižeratorius, skirtas gabenti lepiems pietų kraštų vaisiams. Tik kitą dieną, eidami palei krantinę, pamatėme užrašą, skelbiantį, kad tai esąs laivas-muziejus. Susidomėjome, už ką jam atiteko tokia garbė būti pastatytam prieš pat miesto centrą.
Pasak šio laivo prižiūrėtojų, „Cap San Diego” yra tiesioginis liudytojas esminių pokyčių, vykusių Jūrų laivininkystėje prieš kelis dešimtmečius. Jis buvo paskutinis iš „Cap San” serijos laivų, kuriais Hamburgo laivininkystės kompanija gabeno krovinius iš Pietų Amerikos į Europą. Jie turėjo šaldomus triumus, tinkamus vežioti atšaldytas žuvis, žalias kavos pupeles, tabaką ir daržoves. Į savo pirmąjį reisą „Cap San Diego” išplaukė 1962 metų pradžioje. Per kitus dvidešimt metų jis atliko daugiau kaip 120 reisų per Atlantą. Dėl savo elegantiškos išvaizdos ir spalvos, kuria buvo dažomas nuo vaterlinijos iki pat stiebo klotiko, šis laivas dar buvo pramintas „Baltąja Pietų Atlanto gulbe”. Ilgą laiką jis dirbo be konkurencijos, gabendamas ne tik greitai gendančius produktus, bet ir įvairias pramonines prekes. Tačiau, baigiantis septintajam dešimtmečiui, daugelį krovinių jūromis buvo pradėta gabenti konteineriuose, o „Cap San” serijos laivai nebuvo pritaikyti jų transportavimui. Tad „Cap San Diego” buvo parduotas vienai ispanų laivininkystei, kuri jį per penkerius metus gerokai nugyveno.
Vos ne paskutinę minutę prieš tai, kai jau buvo rengiamasi laivą supjaustyti į metalo laužą, Laisvojo Hanzos miesto Hamburgo senatas nutarė jį nupirkti, nepagailėjęs tam 900 tūkst. JAV dolerių. 1986 metų spalio 31 dieną „Cap San Diego” po ilgos pertraukos vėl sugrįžo į savo gimtąjį uostą ir buvo perduotas „Hamburger Admiralität” fondui, kuris įsipareigojo laivą renovuoti, prižiūrėti ir paversti jį jūreivystės muziejumi.
Šiandien „Cap San Diego” yra vienas didžiausių pasaulyje vis dar gyvybingas laivas-muziejus, į kurio denį kasmet pakyla apie 100 tūkstančių lankytojų. Jo priežiūra rūpinasi kelios dešimtys savanorių – buvusių jūrininkų. Kasmet laivas surengia vadinamąjį svečių reisą Elbės upe iki Kukshafeno ir atgal. Kelionės metu turistai gali grožėtis Hamburgo miesto panorama ir stebėti intensyvią laivybą Elbės upės 110 kilometrų ilgio ruože nuo Hamburgo iki Šiaurės jūros, erdvioje kajutkompanijoje pažiūrėti įvairius filmus jūrine tematika, susipažinti su muziejiniais eksponatais. Beje, laive yra aštuonios kajutės, kuriose keleiviai gali ir pernakvoti.
Laive įrengtas jaukus restoranas pokyliams. Fondo „Hamburger Admiralität” verslo partneriai puoselėja viltį, jog kada nors „Cap San Diego”, nuplaukęs į Kukshafeną, nesuks atgal, o pratęs kelionę į atvirą jūrą.
Pasaulyje yra daug laivų-muziejų, tačiau beveik visi jie ramiai leidžia savo dienas visam laikui pritvirtinti prie krantinių arba iškelti ant kranto, o legendiniame „Cap San Diego” vis dar nuskamba komanda „Leinen los!” (atsišvartuoti).