Kadaise nepamirštamasis Ostapas Benderis sudarė šimto gana sąžiningų pinigų atėmimo iš patiklių piliečių metodų sąrašą, kuris nuolat papildomas.
Pastaruoju metu sukčiai vis dažniau atkreipia dėmesį į jūrininkus.
Apgauti iš ilgo reiso grįžusį jūrininką ne šiaip lengva, bet labai lengva. Pasiilgę žmonių ir dar neįsigilinę į rūsčią gyvenimo krante tikrovę, jie yra patiklūs lyg vaikai. Ir tokie pat nekantrūs: neva greitai viską padarei – ir vaikštinėk sau. Skubiai įsirašė į kursus, sparčiai pakeitė sertifikatus bei kitus dokumentus – ir laisvi.
Aferistai dažnai būna neblogi psichologai. Jie atsižvelgia ir į tai, kad jūrininkai primiršo bendravimo su valstybinėmis institucijomis įgūdžius.
Grįžę iš reiso jie drovisi kreiptis netgi į namų valdą, jau nekalbant apie aukštesnio rango įstaigas.
Sukčiai ir nutarė pasinaudoti šiomis silpnybėmis.
Vieną gražią dieną pro Lietuvos saugios laivybos administracijos Jūrininkų diplomavimo tarnybos kabineto duris, nepaisydami tylios eilės, žvaliai įėjo dviese.
– Sveiki! – vienas jų apdovanojo inspektores spinduliuojančia šypsena. – Šiam vaikinui reikia kuo skubiau įforminti diplomo patvirtinimą, – konfidencialiai kreipėsi į inspektorę, prie jos stalo stumtelėdamas sutrikusį palydovą.
– O kas jūs? – pasiteiravo inspektorė, nustebinta tokio familiarumo.
– Aš? Aš nieko, tik draugą lydžiu, – tūptelėjo iškart suprakaitavęs vyrelis ir šonu spruko pro duris.
Sutrikęs „draugas” liko stovėti lyg mietas kabineto vidury. Pagaliau atgavęs kalbos dovaną, jis inspektorėms papasakojo, kad, išlaikius atestaciją, prie jo priėjo du vyrai ir pasiūlė savo paslaugas skubiai įforminti jūrinius dokumentus.
Suprantama, už atlygį. Girdi, diplomavimo tarnyboje jie visus pažįsta, akimirksniu įformins dokumentus. Žarstė visiems jūrininkams žinomas inspektorių pavardes. Gyrėsi, kad ir atestacinėje komisijoje turi savų žmonių – gali iškart pasirašyti atestaciją, net laikyti nieko nereikės. Ir vėl vardijo pavardes, kurias girdėjo jūrininkai.
„Nežinau, ar dar kas nors užkibo ant sukčių kabliuko. Tikriausiai ne aš vienas toks patiklus. Jau labai jie mokėjo įtikinti. Dar gerai, kad paskutinę akimirką susivokiau kartu ateiti į diplomavimo tarnybą. O tai būčiau netekęs ir pinigų, ir darbo diplomo”, – krimtosi jūrininkas.
Šioje istorijoje bjauriausia kitkas. „Buitiniai” sukčiai nebūtų rizikavę imtis tokios aferos. Tam reikia bent jau žinoti vietas, kuriose lankosi daug jūrininkų, – kur jie laiko atestaciją, mokosi kvalifikacijos kėlimo kursuose. Išmanyti, kas yra darbo diplomo patvirtinimas arba, tarkime, GMDSS operatoriaus sertifikatas, kokia jų išdavimo tvarka.
Vadinasi, anie du aferistai tikriausiai taip pat jūrininkai. Tačiau gerai veidus įsimenančios inspektorės jų nepažino, todėl jie turbūt jau seniai nebeplaukia į jūrą, o verčiasi sukčiavimu.