Daugiausia darbo – telefonu ir kompiuteriu

Neįgaliuosius įdarbinti padedantys konsultantai pastebi, kad tai padaryti dėl šių žmonių motyvacijos ir reikiamos kvalifikacijos stokos būna nelengva, nors darbo vietų yra, tačiau patys neįgalieji teigia bijantys dirbti ir dėl netobulų įstatymų.

Kovo pabaigoje įsikūręs Klaipėdos neįgaliųjų verslo plėtros centras jau padėjo įsidarbinti devyniems neįgaliesiems. Penki iš jų įsidarbino vienoje naujai steigiamoje socialinėje įmonėje po centro suorganizuotų mokymų, kurių tema buvo pardavimas telefonu. Centras dar yra užregistravęs 19 laisvų darbo vietų neįgaliesiems, tačiau darbuotojų neatsiranda.

Pasak centro konsultantės Neringos Venckienės, dažniausiai neįgalieji neturi reikiamos kvalifikacijos, tačiau yra ir kitų kliūčių.

„Ilgą laiką nedirbę žmonės ateina, nori dirbti, bet nežino ką. Dauguma norėtų nesunkaus fizinio darbo, bet gūžčioja pečiais, kai paklausi, ką sugeba ir ko nori. Kai imi siūlyti konkrečiai, atsiranda abejonių – ar sugebėsiu, ar pajėgsiu. Imamos skaičiuoti pajamos bei išlaidos, ir darbo atsisakoma”, – apie neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoką aiškino N. Venckienė.

Dėl tokio neįgaliųjų mąstymo, anot jos, mažėja ir darbdavių motyvacija juos įdarbinti.

Be to, problema esanti ir ta, kad nemažai neįgaliųjų sėdi užsisklendę namuose tarp keturių sienų, niekur nesikreipia, nors tarp jų gali būti tikrai gabių, talentingų savamokslių žmonių, kurie puikiai sugebėtų, pavyzdžiui, dirbti telefonu ar kompiuteriu. Beje, pasak N. Venckienės, kaip tik labai daug darbų yra vadybininkams, siūlomas ir darbas kompiuteriu, tačiau čia pagrindų neužtenka – reikėtų mokėti dirbti dizaino ar kitomis specialiomis programomis.

Tačiau, anot pačių centre besilankančių neįgaliųjų, kalta dažnai yra ne motyvacijos stoka, o baimė. Žmonės nerimauja, jog dėl to, kad dirba, jiems gali būti sumažintas nedarbingumo lygis ir atimta pašalpa, o jėgų dirbti tiek kiek sveikieji jie neturį.

Didelį nedarbingumo procentą turintiems neįgaliesiems apskritai gali būti neleidžiama dirbti arba leidžiama, pavyzdžiui, tik dvi valandas per dieną, nors atsižvelgiant į darbo pobūdį, anot N. Venckienės, toks žmogus gal pajėgtų ir dukart ilgiau. Konsultantė prisiminė pavyzdį, kaip vienam neįgaliajam yra sudarytos puikios sąlygos dirbti namie telefonu, ir kokias 3-4 val. per dieną jis tai daryti galėtų, tačiau tiek pagal įstatymus neleidžiama. Paradoksalu, tačiau tikrai norintis dirbti žmogus dabar savo jėgas skiria kovai su biurokratija, nors galėtų jas panaudoti darbui.

Ateinančiais metais uostamiesčio neįgaliųjų verslo plėtros centras organizuos užsiėmimus, skirtus lavinti neįgaliųjų bendravimo įgūdžiams, mokymui bendrauti su darbdaviais ir įgyti pasitikėjimo. Sausį numatomi mokymai verslo planavimo tema, taip pat, anot N. Venckienės, norėta organizuoti ir dar vienus buhalterinės apskaitos ypatumų NVO tema, tačiau neatsiranda lektorių.