Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų teigimu, tik 5 proc. užsikrėtusių legionelėmis, suserga legionelioze. Laboratoriniai vandens ir aplinkos tyrimai taip pat negali būti vertinami vienareikšmiškai – ne visos legionelės sukelia ligą, be to, legioneliozės rizika priklauso nuo nustatyto legionelių kiekio tiriamajame mėginyje.
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras (ULPKC) informuoja, kad legioneliozė – ūminė užkrečiamoji liga, pasireiškianti karščiavimu, plaučių uždegimu, rečiau – kvėpavimo takų, skrandžio – žarnyno, inkstų bei centrinės nervų sistemos pakenkimu. Ligai būdingos dvi formos – Legionierių liga (legionelinė pneumonija), pasireiškianti plaučių uždegimu, ir Pontiako karštligė – savaime praeinanti, į gripą panaši liga.
Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvepiant legionelėmis užkrėsto aerozolio. Specialistų atliekami tyrimai rodo, kad žmogus nuo žmogaus šia liga užsikrėsti negali. Ja gali susirgti įvairių amžiaus grupių asmenys, bet imlumas ligai priklauso nuo imuninės sistemos būklės. Dažniau legionelioze serga vyresnio amžiaus asmenys, taip pat ši liga dažniau nustatoma vyrams. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficitinė būklė, darbas statybose, žemės ir santechnikos darbai, darbas pramonės įmonėse yra reikšmingi legioneliozės rizikos veiksniai.
2005 m. Europoje užregistruota 5616 legioneliozės atvejų, iš jų 373 asmenys mirė. Registruojami pavieniai susirgimai ir protrūkiai, įgyjami bendruomenėje, ligoninėse ir kelionių metu. Pavienių atvejų užsikrėtimo priežastis dažniausiai lieka neišaiškinta. Taikomų tyrimo metodų jautrumas ir specifiškumas gali įtakoti tyrimų rezultatus.
Pasak ULPKC specialistų, Lietuvoje registruojami pavieniai legioneliozės atvejai. Pirmas pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 m., 2005 m. nustatytas 1 atvejis, 2006 m. – 3 atvejai.
Legionelės plačiai paplitusios aplinkoje: vandens telkiniuose, dumble, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Dažniausiai legionelių būna oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušų kabinose, baseinuose, todėl legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje naudojama daug terminio vandens, aušinimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti pramonės įmonėse, mėsos kombinatuose ir kituose tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose.
Legionelės ilgai išsilaiko ir dauginasi atviruose vandens telkiniuose, ypač kur yra dumblių. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis 25 – 450C, žemesnėje nei 200C ir aukštesnėje nei 600C legionelės nesidaugina.
ULPKC primena, kad pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės yra šios:
– palaikyti karšto vandens temperatūrą 50 – 600C,
– šalto vandens temperatūra turi būti žemesnė nei 250C,
– neleisti vandeniui užsistovėti sistemose,
– valyti dušų galvutes ir čiaupus, kad nesusikauptų nuosėdos,
– ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose,
– valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus, po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.
Lietuvoje daugėjant kondicionavimo įrangos, įvairių vandens baseinų, sūkurinių vonių bei kitos vandens įrangos buityje, didėja ir galimybės legionelėms plisti. Tokiuose objektuose turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys legioneliozės profilaktikos priemonių taikymui. Skatinama, kad savikontrolės tikslais būtų atliekami tyrimai dėl legionelių.