Radioaktyviųjų atliekų bunkeris Širvintų rajone teroristams kol kas neprieinamas, tačiau ateityje gali sukelti rūpesčių
Vilniaus ir Širvintų rajono sandūroje, keletas kilometrų už Maišiagalos, gražaus Bartkuškio miško 53 kvartale pūpso nedidelė kalva. Rodos, kalva kaip kalva. Jei ne kelios tvoros, kuriomis ji apjuosta, daugybė vaizdo kamerų aplink, dieną ir naktį ją sergstintys sargai – nė neįtartum, jog po šiuo kalneliu gelžbetoniniame bunkeryje įkalinta mirtis. Taip galima pavadinti čia saugomas pavojingas radioaktyviąsias atliekas.
Daugiau nei 40 metų
Septynių metrų gylio, penkiolikos ilgio ir penkių pločio bunkeryje sudėta ir skystu betonu užlieta apie 120 kubinių metrų pavojingų atliekų – cezio ir kobalto patrankos, kuriomis buvo švitinami vėžiu sergantys ligoniai, plutonio turintys priešgaisriniai signalizatoriai, statinio elektros krūvio neutralizatoriai, įvairūs matuokliai ir kitos radioaktyviosios atliekos.
Jomis užpildyta daugiau kaip pusė 200 kvadratinių metrų rūsio. Likusi erdvė užversta smėliu, užbetonuota, aplieta bitumu, asfaltu ir apipilta storu žemės sluoksniu.
Šias labai pavojingas atliekas iš Lietuvos, Rusijos Kaliningrado ir Baltarusijos Gardino sričių čia vežė sovietiniais laikais – nuo 1963 iki 1989 metų. Tvirtinama, kad per metus tų vadinamųjų smulkiųjų radioaktyviųjų atliekų būdavo 3-5 kubiniai metrai. Dabar mūsų šalyje jų kasmet susidaro triskart mažiau ir visos jos saugomos Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje.
„Sarkofagas”
Neseniai Maišiagalos saugyklos atliekų kaupas dar padidėjo – virš jo iškilo sarkofagas. Tiesa, jo tik pavadinimas primena tą, kuris gaubia liūdno atminimo Černobylio atominį reaktorių, sprogusį 1986 metais.
Maišiagalos bunkerio „sarkofagas” pastatytas prancūzų radiacinės saugos specialistų, kurie neseniai tyrė šią saugyklą, siūlymu ir Europos Sąjungos PHARE programos lėšomis. Rytoj, lapkričio 28 dieną, vyks oficialios projekto „Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos saugos įvertinimas ir pagerinimas” pabaigtuvės – viešbutyje „Le Meridien Villon” bus skaitomi pranešimai, bus surengta ekskursija į atliekų saugyklą.
Plėšikai pavogti nespėtų
„Neretai užklysta uogautojai, grybautojai. Pamatę tvoras vidury miško nustemba: kas čia saugoma?” – juokiasi Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos sargė Lilija Pigagienė. Ji atrakina saugyklos vartus tik atidžiai peržvelgusi Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros (RATA) leidimą ir mano tarnybinį pažymėjimą.
Toks sargų elgesys, tvoros, kameros, fiksuojančios saugyklos vaizdą dieną ir naktį – ne perdėtas atsargumas. Šio objekto apsauga buvo sustiprinta po pastaraisiais metais kitose šalyse įvykusių teroristinių išpuolių, o sumontuoti modernią įrangą Maišiagaloje padėjo amerikiečių ir prancūzų specialistai.
„Jei panorėję pagaminti atominę bombą teroristai užsimanytų radioaktyvaus užtaiso paimti čia, jiems nebūtų lengva. Kol atkastų žemę, prakirstų betoną, gautų mirtiną jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Per tą laiką ir policijos greitojo reagavimo būrys atvažiuotų – signalas apie įsilaužimą patektų ir į policiją, ir į mūsų agentūrą”, – sako RATA direktorius Dainius Janėnas.
Galia menkesnė nei Katedros aikštėje
Pigagienė nuramina skardžiai lojančią aviganę Terą, ir mudu su sarge žingsniuojame į teritorijos gilumą, kur pūpso toji paslaptinga kalva. Nesitikėjau pateksiąs taip arti, tačiau Lilija atrakina ir kaupą juosiančios dar vienos, pagrindinės tvoros vartus, virš kurių kabo grėsmingas užrašas, jog čia – pavojinga zona.
Įjungiu radiacijos dozimetrą, kurį įsidėjau į kelionę, – prietaiso skalė rodo tik 14 impulsų per minutę: jonizuojančiosios spinduliuotės galia beveik dvigubai mažesnė negu Vilniaus Gedimino prospekte ir dešimt kartų silpnesnė, negu prie Gedimino paminklo Katedros aikštėje. „Čia taip nepavojinga, jog ant tos žalios kalvos vasarą galima degintis”, – pradžiuginu Liliją, bet ši galvą purto: „Viena čia niekada neinu. Kai reikia teritoriją apeiti, pasikviečiu Terą”.
Iš kalvos ir aplink ją kyšo metaliniai vamzdžiai. Tai šulinėliai, kuriuose susikaupusį gruntinį vandenį kas trys mėnesiai tiria fizikai ir aplinkosaugininkai. Šie tyrimai parodo, kiek radionuklidų, ypač tričio, iš betone palaidotų atliekų patenka į aplinką. Trečiojo šių metų ketvirčio tyrimų rezultatai byloja, jog tričio gruntiniame vandenyje esama, tačiau nedaug ir jo kiekis nedidėja.
Padedu dozimetrą ant šulinio dangčio – spinduliuotės rodiklis nesikeičia.
Pavojingiausias teks iškasti
Vis dėlto labai nusiraminti nereikėtų, mat beveik pusė šiame bunkeryje palaidotų radioaktyviųjų atliekų – didelio aktyvumo ir tokios, kurių jonizuojančioji spinduliuotė mažėja tik po dešimčių ir net šimtų metų. Jos spinduliuoja tričio, cezio, kobalto, talio, plutonio, stroncio, anglies, radžio ir kitus radionuklidus.
Antai įtariama, kad tokiu pat radioaktyviuoju plutoniu ir taliu, kokių yra šiame Maišiagalos bunkeryje, Rusijos specialiosios tarnybos Londone nužudė buvusį savo kolegą Aleksandrą Litvinenką.
Pagal dabartinius radiacinės saugos reikalavimus tokios aktyvios ir ilgalaikės radioaktyviosios atliekos turi būti palaidotos giliai – kilometras po žeme. Be to, jos sovietmečiu šiame rūsyje buvo kraunamos ne į specialius konteinerius, nerūšiuotos, chaotiškai.
Todėl kada nors teks tą kalvą nukasti, o betoną su jame įmūrytu mirties kroviniu išgabenti. Kur – dar nesugalvota. Lietuvoje, pasak RATA vadovo Janėno, vargu ar kada nors bus ryžtasi kasti šachtą labai radioaktyvioms atliekoms saugoti. Netiks joms ir kapinynas, kurį netrukus tikimasi įrengti prie Ignalinos atominės elektrinės. Gal pavyks jas išgabenti į kitą šalį, galbūt – Rusiją.
Netinkama vieta
„Sarkofagas”, kuriuo šią vasarą buvo uždengtas bunkeris, tai dvi poliuretaninės membranos. Jos turi sulaikyti kritulius, kad drėgmė nesiskverbtų į bunkerį ir per gruntą neplistų aplink. Mat vieta šiam kapinynui kadaise parinkta netinkama – gruntas čia laidus, be to, greta yra pelkė, botaninis draustinis. O pelkės, kaip žinoma, kaupia teršalus.
Membranos užpiltos nelaidžiu gruntu, po to žeme, kuri apsėta žole. Todėl iš pirmo žvilgsnio kalva atrodo net jauki ir, matyt, vilioja miško gyvūnus.
„Šiandien būdama poste išgirdau signalą, jog kažkas pateko ant saugyklos. Žiūriu į monitorių – kažkoks gyvūnas per kaupą eina. Pamaniau – mano katinas. Ir kaip jis čia taip toli paskui mane nuo Maišiagalos atsekė? Paskui matau – dar vienas žvėrelis. Gerai įsižiūrėjau – ogi lapės pro tvoras prasmuko ir tiesiai per bunkerį savais keliais nužygiavo”, – pasakojo Pigagienė.
Rūpestį kels ilgai
Kai buvo taisomas kelias per mišką į saugyklą, vieni vietos žmonės kitus tikino, jog jis ves į karinę bazę. Kiti tebėra įsitikinę, jog radioaktyviosios atliekos čia vežamos ir dabar, ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos.
RATA direktorius Janėnas šypsosi iš tų kalbų, tačiau vieną gandą paneigia tik iš dalies. „Girdėjau, – klausiau šio specialisto, – jog būta planų toliau eksploatuoti šią saugyklą, bet pasipriešino Širvintų rajono meras?”
„Ne – norėta tik pastatyti prie saugyklos laboratoriją, kurioje būtų tiriamos šalyje susidarančos smulkios radioaktyviosios atliekos prieš gabenant jas į Ignalinos atominę elektrinę. Šios laboratorijos kada nors vis tiek čia reikės, kai teks iškasti ilgalaikes atliekas. Tačiau Širvintų rajono savivaldybė nesutiko”, – atsakė Janėnas.
Jis tvirtino, jog Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykla šiuo metu yra visiškai saugi ir nepavojinga nei žmonėms, nei gamtai. Tačiau šis tvoromis apjuostas ir akylai saugomas bunkeris bei beveik 3 hektarų teritorija aplink jį dar šimtus metų bus didelis žmonių rūpestis.
Policijos eskortas nelydi
LŽ žurnalistui pavyko surasti ir žmogų, kuris vežė į šią saugyklą atliekas. Tai vilnietis RATA vyriausiasis specialistas Balys Morkvėnas – vienintelis Lietuvoje radioaktyviųjų atliekų vežėjas. Nuo 1963 metų iki dabar jis dirba tą darbą. Iš pradžių gabeno pavojingus krovinius į Bartkuškio mišką, dabar – į Ignalinos atominę elektrinę. Radiacinės saugos specialistai vadina šį žmogų gyva legenda.
66 metų fizikas Morkvėnas nusišypsojo paklaustas, ar sunku buvo priprasti prie tokio darbo. „Kišenėje šio krovinio nevežu”, – santūriai atsakė. Nors, beje, į kišenę tas krovinys tilptų: cilindras su kobaltu ar ličiu yra tik 10 centimetrų aukščio, jo diametras – 8 milimetrai.
Tačiau šis mažytis cilindras, kurį palaikęs rankoje gali iškeliauti į Anapilį, įpakuojamas į keleto šimtų kilogramų svorio švininį konteinerį. Jį Morkvėnas į savo automobilį įsikelia ir iškelia šioje specialioje mašinoje įtaisytu kranu. Tarp mašinos kabinos ir dengto kėbulo, kuriame būna pavojingasis krovinys, – švino pertvara.
Morkvėno mašinos nelydi policijos eskortas, nemirksi specialūs švyturėliai, įsakantys užleisti kelią. „Kam man to reikia – aš ne prezidentas ir ne premjeras”, – numoja ranka fizikas ir priduria, jog tokius krovinius, kokius veža jis, ir privalu gabenti taip, jog niekas nepastebėtų.
Mat gali atsirasti žmonių, kurie sumanytų šį krovinį pagrobti. Antai prieš keletą metų buvo madinga radioaktyviaisiais metalais prekiauti – manyta, jog iš to galima susikrauti pasakiškus turtus. Tuomet buvo pavogta Ignalinos atominės elektrinės branduolinio kuro kasetė ir kitų pavojingų atliekų. Dabar tokių vagysčių nebegirdėti.
Liko gyvas ir sveikas
Vis dėlto ginkluotos apsaugos prireikė, ir ne kartą. „Sykį nuvažiavau paimti radioaktyviųjų atliekų iš vienos įstaigos Šiauliuose. Kol tą krovinį ruošė, kioske nusipirkau laikraštį ir skaitau: „Policija konfiskavo radioaktyvųjį metalą, kurio vertė juodojoje rinkoje – pusė milijono litų. Šiandien šis metalas bus gabenamas į Vilnių”.
Supratau, kad popieriai prasti. Nudrožiau su tuo laikraščiu pas įstaigos vadovą ir sakau: jei policija lydės mano mašiną – vešiu, jei ne – gabenkite patys”, – pasakojo Morkvėnas.
– Ir davė jums apsaugą?
– O kaipgi! Pora policininkų su automatais lydėjo, paskui dejavo, kad užpakalius nuo ilgo važiavimo skauda, mat neturiu teisės su tokiu kroviniu greičiau kaip 80 kilometrų per valandą važiuoti. Jauni vyrai jie, o aš jau pripratęs, – juokavo pašnekovas.
O jeigu avarija?
Žmogus džiaugėsi, kad per daugiau kaip 33 metus, kuriuos teko dirbti šį darbą, nė karto neturėjo nei avarijų, nei didesnių nuotykių. Skardžią pavojaus sireną, kuri buvo įtaisyta jo ankstesniame automobilyje, panaudojęs tik keletą kartų – kai privažiuodavo draudžiamus eismo ženklus Kaliningrado srityje.
„Neduok, Dieve, tokiai mašinai avarijos. Pavyzdžiui, užsidegtų. Pagal instrukciją turėčiau ne gesinti, o kuo greičiau mauti šalin kuo toliau, nes švinas gali ištirpti, ir skambinti gelbėtojams. Bet aš vis dėlto gesinčiau”, – svarstė pašnekovas.
Plieno konteineryje
Pavojingiausia vežti kobalto šaltinius iš onkologijos ligoninių. Jie mažyčiai, 50 centų monetos dydžio. „Pasigėrėtum pora minučių tokia „moneta”, ir būtų amen”, – tvirtino Morkvėnas. Todėl kobalto šaltinis būna „aprengtas” beveik toną sveriančiu nerūdijančio plieno konteineriu, kuriame „monetą” gaubia nusodrintas uranas.
„Aš arti prie jų nelendu. Geriausia apsauga – atstumas. Atsitraukus dešimt metrų, spinduliuotės galia sumažėja šimtą kartų”, – aiškino fizikas. Pagal šią formulę jis apskaičiuoja, kiek laiko gali praleisti kelyje su mirtinu kroviniu už nugaros.
„Kaip matote – esu gyvas ir sveikas, net kiti man sveikatos galėtų pavydėti”, – juokavo ir dabar beveik kiekvieną savaitę į pavojingą kelionę išvažiuojantis vilnietis.