Prie LNK stilistikos sėkmingai prigijusi nauja laida „Jeigu” visai neseniai galėjo priversti ne vieną žiūrovą bent pusvalandžiui pamiršti, kad Lietuvoje esama ir kitų komercinių televizijų.
Tokios kokybės laidas dažniausiai galime pamatyti televizijos sezono pradžioje ir pabaigoje; pirma ir paskutinė sezono laidos yra kaip įspėjamasis šūvis bėgliui. Arba atvirkščiai – kontrolinis šūvis aukai į smilkinį. Juk nuo pirmųjų ir paskutiniųjų laidų sėkmės priklauso ir artimiausias jų likimas: reitingai, eterio laikas, gaunamos reklamos paketo dydis ir laidų kūrėjų piniginių storis.
Bet ar laidų vėdėjai ir kūrėjai, besivaikydami reitingų skaičių, nejučiom nepraranda profesionalumo, objektyvumo ir atsakomybės jausmo? O gal mūsų televizijos žurnalistai nesugeba susidoroti su opiom ir skandalingom temom dėl prasto bendro išsilavinimo lygio?
Nors šiandien gyvenimas yra modernus, bet žmogaus ydos nesikeičia ir yra senos kaip pati Žemė. Tad natūralu, kad laida „Jeigu” ėmėsi retos ir pikantiškos temos – celibatas ir Katalikų bažnyčia. O prakalbus apie celibatą, esam priversti prisiminti ir sijonuotų vyrukų – dvasininkų – nuodėmes. Bet prisiminus viduramžių istoriją, įdomu, ką nauja, galime išgirsti apie žmogaus silpnybes ir klystkelius?
Ne vien skarotą bažnyčios bobutę, bet ir kietakaktį ateistą bei sąmoningą ir intelektualų žmogų turėjo priblokšti laidos vienakryptiškumas ir siauražvilgsniškumas, vienos nuomonės ir vienos tiesos propagavimas, uždavinėjamų klausimų kokybė.
Ar bažnyčioje egzistuoja demokratija? Šiandien šiuos du žodžius vis dažniau bando susieti tiek televizijoje, tiek laikraščiuose dirbantys žurnalistai. Ir, tiesą pasakius, jiems ne itin gerai sekasi tai daryti. Tarkim, jei išdrįstumėm paklausti devintoje ar dešimtoje klasėje besimokančio paauglio, kuris lanko etikos arba tikybos pamokas, kokia yra valdymo forma bažnyčioje, viliuosi, kad sulauktumėm teisingo atsakymo: teokratinė.
Štai dar vienas klausimas, kuris laidos vedėjo Jono Banio lūpose nuskambėjo su retorikos ir provokacijos gaidele: ar bažnyčiai galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija? Moteris iš studijos atsakė, kad mūsų Konstitucija leidžia bažnyčiai vadovautis savo kanonais ir taisyklėmis. Bet atsakymas nuskambėjo taip nerišliai ir greitai, jog žiūrovas taip ir liko nieko nesupratęs.
Tikrai nesinori desperatiškai pulti vienos pusės teisti, o kitos teisinti. Nesinori ir lengvai pro ausis praleisti religinėse bendruomenėse esančių problemų. Ypač tada, kai jos peržengia savo namų sienas ir turi įtakos įvairiems socialiniams vienetams bei sluoksniams. Bet kai žmogus, sutikit su manimi, nepriklausantis jokiai religinei konfesijai, imasi spręsti jos problemas, atrodo, švelniai tariant, mažumėle keistai ir neprotingai.
Nori tu to ar ne, tačiau po tokios laidos nejučia imi ir sulinksti į Lietuvos žvyrkelio pakelėje stovinčio Rūpintojėlio pozą ir visai rimtai pradedi mintyti. Ar tokio žanro laidos pajėgia ir gali imtis tokių sunkių temų? Juk ši laida beveik atitinka realybės šou formatą. Ar laidų vedėjai geba atsispirti žavingos temos provokacijai? Jie ir patys dažnai nepajaučia, kaip tampa jos marionetėmis. O tada neišvengia tendencingumo ir kraštutinumo. Ir dar aštriau: ar kūrėjai, kurių laidos laviruoja tarp pramoginio ir rimtosios publicistikos žanro, yra atleidžiami nuo visiems žurnalistams privalomų taisyklių?
Taigi, klausimų kaip visada daugiau nei atsakymų. Beje, po šios laidos dar iki šiol žaviuosi, kaip pas mus vis dar paprasta ir lengva „žaisti į vienus vartus”.